Sraunus šaltinėlis trykšta Druskų miške, prie kelio, Birštono miesto ribose, Turistų gatvėje, ir iš karto savo vandenį įlieja į Nemuną kairiajame krante. Pasakojama, kad šis šaltinis anksčiau buvo kunigo pievos šlaite, o Nemunui išplatėjus, atsidūrė pačioje panemunėje. Vietiniai gyventojai turi ir tam tikras tradicijas – per Jonines vyrai lygiai 24 valandą eina nusiprausti prie šaltinio ir parsinešti gyvojo vandens.

Daugelį domina ir vandens sudėtis. Ištyrus paaiškėjo, kad šaltinio vanduo yra labai švarus ir tyras, tinkamas gerti. Be to, kalbama, kad jis yra stebuklingas, kai kam pavyko išsigydyti akių ar kitas ligas. Tikriausiai svarbu kažkuo tikėti – tada taip ir įvyksta... Senosios birštonietės pasakojo, esą senovėje moterys eidavę skalbti prie šio šaltinio ir žiemą, mat jis neužšaldavęs. Ištyrus vandenį Mineralinio vandens gamykloje paaiškėjo, kad jis tikrai geras, o savo chemine sudėtimi primena Birštono "Akvilę". 

Kraštotyrininkė Teresė Murauskaitė yra surinkusi istorinių duomenų, kad tarpukariu Birštone poilsiaudavę daug kunigų, kurie gyvendavę dantisto Igno Šablausko viloje. Tačiau ten šulinio vanduo nebuvo tinkamas gerti, nes turėjo mineralinių priedų. Tada kai kurie kunigai valtimis plaukdavę ir parsiplukdydavę šaltinio vandens. Taigi, nuo to laiko jis ir vadinamas Kunigo šaltiniu. Kas ten žino, kaip buvo iš tikrųjų, kiekvienas pasakotojas turi savo teisybę.