Miestai

Miesteliai

Saugomos teritorijos

Telšiai

Vilnius

Gelgaudiškis

Neries regioninis parkas

Kėdainiai

Druskininkai

Vilniaus senamiestis

Kauno senamiestis

Marijampolė

Kaunas

Šiauliai

Molėtai

Šalčininkai

Joniškio rajonas

Rietavo rajonas

Kintai

Sudargas

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas

Alytus

Klaipėda

<div>Dzūkijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo dzūkų tarminės ypatybės dzūkuoti, t. y. tarti „c“ ir „dz“ vietoj „t“ ir „d“. Tačiau Dzūkija turi ir kitą savo krašto vardą – Dainava, kuris yra siejamas su vėlyvajame geležies amžiuje dešiniajame Nemune krante ir Merkio baseine gyvenusia jotvingiams priklausiusia dainavių gentimi. &quot;Terra Deynowe&quot; (Dainavos žemė) pirmą kartą paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Dainavos pavadinimą XX a. ypač išpopuliarino Vincas Mickevičius-Krėvė.</div><div><br /></div><div>Dabartine Dzūkijos sostine tituluojamas Alytus. Tačiau nuo seniausių laikų Dzūkijoje svarbus ekonominis, kultūrinis, teritoriją administruojantis ir organizuojantis centras buvo ir Merkinė. Trakų vaivadijai priklausė Alytaus ir Merkinės vėliavos, pagal kurias skirstėsi šių apylinkių bajorai karo atveju. Alytaus vaidmenį padidino XVI a. įkurta Alytaus ekonomija, taip pat 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavieto teismai. Nuo XIX a. politiškai, ekonomiškai, administraciškai ir kultūriškai pradėjo dominuoti Alytus, vėliau susiformavo mažesnieji Dzūkijos centrai – Varėna ir Lazdijai.</div><div><br /></div><div>Ledynmetis paliko žinomuosius Dzūkijos smėlynus ir kalvynų ežerus, kurių virtinė nusidriekia nuo Lazdijų ir Veisiejų (pro didžiuosius Dusios ir Metelių ežerus, pro Daugų ežeryną) iki Trakų. Piečiau žymiausios dzūkų upės Merkio smėlingoje lygumoje stūkso didžiosios Dzūkijos girios, kurios tęsiasi nuo Kapčiamiesčio pro Druskininkus ir Marcinkonis, Varėną ir Rūdninkus iki Vilniaus, o už jo stūkso Nemenčinės ir Pabradės miškai. Grybingieji pušynai, vaizdingieji kerpšiliai tarp Ūlos ir Katros upių apsupa garsųjį Čepkelių raistą – žmonių nepakeistos gamtos karaliją. Paupių smėlynuose kūrėsi seniausieji Lietuvos gyventojai, vėliau aukštumėlėse buvo įrengti piliakalniai, nuo Liškiavos ir Merkinės iki Punios ant aukštų Nemuno krantų rikiavosi pilių virtinė. Į regiono teritoriją patenka Trakai ir Vilnius, kurie žymėjo Lietuvos valstybės ištakas, juose pastatytos pirmosios svarbiausios Lietuvos mūrinės pilys. Medininkų aukštumose iškyla aukščiausios Lietuvos viršūnės – Aukštojo ir Juozapinės kalnai.</div>

Dzūkija

<div>Kartografijoje Mažosios Lietuvos (vok. Klein Litauen) ir kaip sinonimas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) pavadinimai vartojami nuo XVII a., šie vardai vartoti ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose, periodiniuose leidiniuose, knygose ir kt. Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen). Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą. Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėta vadinti ir Lietuvos etnografinį regioną. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje įsitvirtino ir tradiciniu tapo šio regiono vadinimas Mažąja Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais.</div><div><br /></div><div>Istorinės Mažosios Lietuvos centras – Tilžė, dabar esanti Rusijos Federacijoje. Tarpukariu iškilo Klaipėdos, kaip admininstracinio vieneto centro, reikšmė. Šiandien Mažosios Lietuvos sostine dažniausiai tituluojama Šilutė.</div><div><br /></div><div>Žinomiausia regiono vieta – patrauklioji Kuršių nerija su smėlio kopomis ir pušynais, pajūrio paplūdimiais ir senaisiais kaimais pamario pusėje. Nemuno deltą garsina kasmetiniai potvyniai, žuvingos upių protakos, pamario nendrynai ir Kuršių marios, vaizdingoji Rusnė ir gretimi kaimai. Nuo Ventės rago Klaipėdos link driekiasi sausesnis kalvagūbris su pušynais, įdomiu Drevernos užutėkiu. Nuo Klaipėdos iki Nemirsetos tęsiasi Baltijos pajūris, kur yra vaizdingi Olando kepurės skardžiai ir Karklės žvejų kaimo liekanos. Kitame – rytiniame – regiono pakraštyje plyti didžiosios Smalininkų ir Viešvilės girios su senovinio gyvenimo, tradicinės laivininkystės pėdsakais (Smalininkų žiemos uostu, vandens lygio matuoklėmis, bunomis sureguliuotais upių krantais). Ties Jūros upės žiotimis Nemuno slėnį perkerta Vilkyškių kalvagūbris su legendiniu Rambyno šventkalniu. Nuo tenykščių kalvų atsiveria gražiausi vaizdai į Nemuno ir Jūros slėnius, į už upės likusius Mažosios Lietuvos istorinius centrus – Ragainę ir Tilžę. Žemiau Rambyno prasideda užliejamosios Nemuno pievos su vešliais žolynais, paukščių ir kitokių gyvūnų gausa. Šilutės apylinkėse plyti didžiosios Aukštumalos ir Rupkalvių pelkės – durpynų ir buvusių pelkininkų gyvenviečių plotai.</div>

Mažoji Lietuva

<div>Pirmą kartą Aukštaitijos vardas paminėtas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje kalbant apie 1294 m. įvykius. Jis ne kartą iškyla XIV a. šaltiniuose. Pavyzdžiui, 1323 m. Aukštaitiją mini Didžiojo kunigaikščio Gedimino kanceliarija: Aukštaitija suvokiama kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių). 1420 metais Aukštaitijos sąvoka vartojama Vytauto laiške, kur paaiškinta jos reikšmė: tai žemė, kuri yra aukščiau nei Žemaičių.</div><div><br /></div><div>Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai – Utena ir Panevėžys. Utena pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 m., nuo XIV a. buvo administraciniu valsčiaus centru. Šis miestas pasižymi stipria aukštaitiška savimone. Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik 250 metų vėliau (1503 m.), administraciniu centru tapo XVI a. Būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Panevėžys yra vienas didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turintis regiono centro reikšmę.</div><div><br /></div><div>Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai – čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas – Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės, šiaurėje pereinančios į Mūšos–Nemunėlio lygumą, dar toliau – į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje – palatvėje – atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio–Biržų krašte. Vakarų Aukštaitijos (esančios Vidurio Lietuvoje) kraštovaizdį paįvairina Žaliosios ir Biržų girios, kiti miškai ir giraitės.</div>

Aukštaitija

<div>Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličio–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae.</div><div><br /></div><div>Dabartinė Žemaitijos sostinė – Telšiai. Istoriniai Žemaičių žemės centrai – Medininkai (dabartiniai Varniai), Kražiai, Raseiniai.</div><div><br /></div><div>Legendomis apipintos Žemaitijos dalys – kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė – ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis. Vaizdingiausi regiono plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai (Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti) jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai – išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.</div><div><br /></div><div>Senąją Žemaitiją (žemesnių pakilumų plotą tarp Šiaulių ir Raseinių) kerta įspūdingasis Dubysos slėnis. Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias – Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Susižavėjimą kelia V. Into ir V. Orvido sodybose surinkti akmenys. Vakaruose Pakuršė nuo garsiojo Platelių ežero žemėja pajūrio link, pasiekdama Kretingą ir Baltijos pakrantę tarp Palangos ir Šventosios su Birutės kalnu ir smėlio kopomis. Pietuose nuo Tauragės iki Švėkšnos ir Gargždų besidriekianti Paprūsė nuo Žemaitijos kalvyno palei gausias upes (nuo Mituvos iki Jūros, Minijos, Akmenos) leidžiasi Nemuno ir Kuršių marių link.</div>

Žemaitija

<div>Dėl šio regiono pavadinimo po šiai dienai vyksta aktyvi diskusija. Dalis regiono gyventojų laikosi nuostatos, kad kraštas turėtų vadintis Sūduva, nes istoriniai šaltiniai liudija dabartinės Marijampolės apskrities teritorijoje II amžiuje gyvenus jotvingių sūduvių gentį (sūduvius apie 150 m. mini Klaudijus Ptolemėjus). Tačiau kita dalis šiandieninės Suvalkijos (Sūduvos) gyventojų mano, kad reikia laikytis Suvalkijos pavadinimo, kuris yra įsitvirtinęs pastarųjų dešimtmečių etnologų ir kalbininkų darbuose. (Šis pavadinimas pradėtas naudoti nuo 1867 m., kuomet ši teritorija buvo patekusi į carinės Rusijos sudarytą Suvalkų guberniją). Krašto geografinė padėtis lemia, kad jis vadinamas dar ir Užnemune. Kadangi diskusija dėl regiono pavadinimo nėra užsibaigusi, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme šiuo metu yra įtvirtintas dvigubas krašto pavadinimas - Suvalkija (Sūduva).</div><div><br /></div><div>Regiono sostine laikoma Marijampolė, tapusi kultūriniu ir ekonominiu etnografinio regiono centru. Jos teritorijoje aptikta radinių iš beveik keturių tūkstantmečių senumo gyvenvietės. Marijampolės apylinkėse dunkso Kumelionių piliakalnis, ant kurio buvo įrengta istorinės Kimenavos žemės centrinė pilis. Marijampolė jau XVIII a. įgijo Magdeburgo savivaldos teises. Ji garsi savo šimtamete gimnazija, kurioje lietuvybę gaivino Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas. Čia mokėsi tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir kiti.</div><div><br /></div><div>Vaizdingiausia regiono vieta – jo pietvakariniame pakraštyje iškylanti Vištyčio-Gražiškių aukštuma, iš kurios išteka Širvinta ir kitos krašto upės. Didįjį Vištyčio ežerą supa aukštos kalvos. Nuo tenykščių aukštumų matyti plačiosios regiono lygumos, besidriekiančios pro Vilkaviškį ir Marijampolę Šakių ir Nemuno link. Lygumose tyvuliuoja garsusis paukščių ežeras Žuvintas, supamas šlapiųjų Palių. Iš Suvalkų apylinkių atitekanti Šešupė toliau ramiai vingiuoja per derlingas lygumas iki Kudirkos Naumiesčio, kur tampa pasienio upe, atskiriančia Karaliaučiaus kraštą. Po kovų su kryžiuočiais ištuštėjusi dykra užaugo giriomis, kurias dar primena didieji Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškai. Regiono teritoriją šiaurėje ir rytuose juosia Nemunas, ties Balbieriškiu ir Prienais susipindamas didžiosiomis kilpomis, įspūdingai atsiveriančiomis nuo aukštųjų slėnio šlaitų. Šiaurės vakaruose įspūdingą kanjoną išgraužė sraunioji Jiesia. Senieji jotvingių piliakalniai, primenantys senųjų kovų laikus, daugiausia išliko paupiuose ir aukštumose, o kai kur ir lygumose (čia jie buvo supilti).</div>

Suvalkija