Neries regioniniame parke saugomas paskutinio ledyno sustumtų aukštumų kraštovaizdis, kertamas Neries – antros pagal dydį Lietuvos upės. Verždamasi per aukštumas, čia Neris padaro pačias didžiausias ir gražiausias kilpas per visą savo 510 km ilgį.

Čia apsilankę rasime atodangų, konglomeratų, mitologinių akmenų bei jų grupių, piliakalnių, gatvinių kaimų, mažučių bažnytėlių, daug mažųjų upės intakų – Dūkštą, Saidę, Bražuolę, Čekonę, Airupę, kurie kaip lapo gyslos išraižo Neries slėnį, sukurdami tapybišką kalvų ir nuokalnių peizažą. Net 87 proc. teritorijos užima miškai, iš kurių vertingiausias – Dūkštų ąžuolynas. Jis – didžiausias Lietuvoje. Drėgnose natūraliose upės slėnio pievose auga rečiausios Lietuvos orchidėjos – smulkiažiedės gegužraibės. Sausose pievose gyvena vienas rečiausių Lietuvos drugelių – gencijoninis melsvys. Per parką tekančios Neries atkarpoje ir jos intakuose neršia lašišos, o neįžengiamuose Neries slėnio miškuose tebegyvena vieni rečiausių Lietuvos žinduolių – didžiosios miegapelės.

Neries pakrantėse protėviai paliko mums savo atminties ženklų: pilkapių, alkakalnių ir piliakalnių, mistiška baltiškąja pasaulėjauta dvelkiančių padavimų ir pasakojimų. Juos vis dar galima išgirsti vietinių gyventojų lūpose. Čia aptiksime akmenų, pavadintų gyvūnų vardais, rasime akmenimis paverstų žmonių.

Šios apylinkės – unikalios tradicijos kraštas. Čia jau 200 metų klesti Vilniaus verbų pynimo tradicija. Šį liaudies amatą iš kartos į kartą perduoda čia gyvenančios verbų pynėjos. Su įvairiomis verbų formomis, jų raštais ir rišimo subtilybėmis galima susipažinti Čekoniškių verbų ir buities muziejuje.