Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis su senovės gyvenviete įrašytas į respublikinės reikšmės Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Dar šis piliakalnis yra vadinamas Pilies kalnu. Pakeliui į Kunigiškių piliakalnį, tarsi praeities paslapčių sargyboje, stovi žilojo Krivio skulptūra (aut. J. Zubavičius).

Pajevonio piliakalnis stūkso didžiuliame tarp Skardupio ir Ėglupio upelių esančiame kranto kyšulyje. Piliakalnio šlaitai statūs, 10 m aukščio. Aikštelė ovali, 150x76 m dydžio. Ją juosia pylimas, pietrytiniame pakraštyje apie 4 m aukščio ir 24 m pločio, iš kitų pusių – iki 2 m aukščio ir 11 m pločio. Pietrytinėje pusėje piliakalnis įtvirtintas dar vienu pylimu ir dviem grioviais. Už aikštelės pylimo – pirmasis 3,6 m pločio ir 1,65 m gylio griovys, už jo – 1,5 m aukščio ir 10 m pločio pylimas bei antrasis 2,8 m pločio ir 1,8 m gylio griovys.

Aplink piliakalnį buvo įsikūrusi 12 ha papėdės gyvenvietė. J. Basanavičius nurodo, kad XIX a. prie piliakalnio buvo rasta keletas monetų, kaldintų imperatoriaus Kaligulos ir Tiberijaus valdymo laikais. P. Tarasenka mini vėliau čia rastą sidabrinę imperatoriaus Klaudijaus 51 m. monetą. 1963-1964 m. Lietuvos Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeologų grupė, vadovaujama P. Kulikausko, atliko pirmuosius archeologinius piliakalnio kasinėjimus. Buvo tirta piliakalnio aikštelė ir nedidelė dalis gyvenvietės (ji dar kartą tirta 1994 m.). Kasinėjimų metu buvo rasta papuošalų - žalvarinių segių, įvijinių žiedų, smeigtukas, įvija su pakabučiais ir kt. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Pagal rastas Romos monetas, keramiką ir kitus dirbinius nustatyta, kad Pajevonio piliakalnis su gyvenviete buvo įrengti ir naudoti jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, užėmė labai didelį plotą, buvo gerai įtvirtinti ir vaidino svarbų vaidmenį to meto prekyboje. Padavimas byloja, kad kartą tarp karaliaus ir karalienės kilo karas.