Kur matyti Nemuno vingiai ir Vilkijos bažnyčios bokštai, kur kūrenta amžinoji ugnis jaunavedžių globėjai deivei Altonei. Nors dievybėms aukos čia nebedeginamos, Altoniškių piliakalnį vis dar supa nuostabios legendos, kurios atskleidžia pagonišką baltų palikimą.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą archeologas Tadas Daugirdas kasinėdamas Altoniškių piliakalnį atrado kultūrinį sluoksnį, kuriame buvo medžio anglių ir pelenų. Šie rodė, kad ant piliakalnio buvo ilgai gyventa. Taip ir gimė legenda, kad tarp senųjų ąžuolų buvo įsikūręs žynys Altas, kuris turėjo dukterį Altonę. Nuo to esą ir kilo kaimo bei piliakalnio pavadinimai.
Nuo senų senovės ant Nemuno slėnio ir Ovos santakoje esančio Altoniškių piliakalnio, dar dažnai vadinamo Altonos kalnu, rinkdavosi jaunikiai. Kalbama, kad čia liepsnojo amžinoji ugnis, kurioje buvo deginamos jaunikių atneštos aukos deivei Altonei. Atėję jaunikaičiai stodavo po didingais ąžuolais piliakalnio viršūnėje ir deivės prašydavo savo nuotakos. Sakoma, kad aukuro vieta kaip didžiausia paslaptis buvo perduodama iš kartos į kartą.
Užlipę ant Altoniškių piliakalnio nebepamatysime po medžiais laukiančių jaunikaičių ir aukure deginamų aukų. Apie mįslingus padavimus mums primena tik vienintelis likęs 1 000 metų siekiantis ąžuolas. Bent akimirką įsijausti į senąją baltų kultūrą, švenčių paminėti ir nuostabiais vaizdais pasigrožėti čia susirenka vietiniai ir kaimo svečiai. Naujai įrengtoje laužavietėje nebeliepsnoja amžina ugnis, tačiau kiekvienais metais linksmai spragsi Joninių laužas.