Vilkaviškio vyskupijos kurijos pastatas vienas gražiausių Marijampolės mieste. P. Kriaučiūno gatvės gale stovintis baltas, ažūriniais balkonais papuoštas statinys harmoningai įsilieja į Vytauto Didžiojo parko erdvę. Namas pastatytas 1934 m. pagal žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą.

Modernizmo formų pastatas šiek tiek asocijuojasi su itališkomis architektūros tradicijomis. Namą sudaro du statmenai sujungti dviaukščiai korpusai. Kompozicijai dinamikos ir plastiškumo teikia kampuose prijungtos arkadinės lodžijos virš kurių antrame aukšte įrengtos terasos. Lodžijas ir terasas juosia betoninės ažūriškai ornamentuotos tvorelės. Reprezentatyviausia į miesto sodą atgręžta pietinė pusė. Sienas vainikuoja aukštas profiliuotas parapetas, vizualiai sumažinantis čerpių stogo aukštį.

Pirminė pastato paskirtis – prieglobstis kunigams emeritams. 1940 m. pastatas nacionalizuotas, Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo įsikūręs Ypatingasis gestapo skyrius, pokaryje pastatą užėmė NKVD dalinio štabas. Suimtųjų buvo tiek daug, kad šio pastato rūsiuose netilpo, juos laikydavo Vytauto g. 19 ir 26, Kudirkos 51, Kauno 39, P. Kriaučiūno 13, Laisvės g. 1, Partizanų g. 2, Sporto g. 6, o kai ten nesutilpdavo, varė į Pabaigus – Masaičio ūkį, Mikalinės dvaro kumetyno pastatus. Nužudytus ir nukankintus užkasdavo čia pat, Vytauto parke.

Vėliau pastatas priglaudė vaikus. Iki 1977 m. jame veikė Kapsuko rajono pionierių namai, muzikos mokykla, o 1982 m. šiame pastate buvo dailės mokykla. Atgavus nepriklausomybę pastatas grąžintas bažnyčiai. 1991 m. čia įsikūrė Vilkaviškio vyskupijos kurija.