Pastatas marijampoliečiams geriau žinomas kaip gydytojo Vlado Bagdono namas, pastatytas 1931 m. (kitur 1932 m.) pagal architekto Juozo Dragašiaus projektą. Pastatas stačiakampio pailgo plano, dviejų aukštų su rūsiu ir aukšteliu, planinė tūrinė kompozicija simetriška ir racionali. Centriniam plane dominuoja dvi simetriškai išdėstytos laiptinės. Simetriją pabrėžia centrinio įėjimo durų anga su lakoniškų formų portalu virš jų. Stogas keturšlaitis, konstrukcija medinė, danga plieninės skardos. Iš pat pradžių V. Bagdono name buvo įrengti butai gydytojams. 1934 m. telefonų knygose matome, kad šiame name (tuometis namo adresas: Vytauto g. Nr. 48) dirbo notaras Antanas Orinta, gyveno akušerė R. Šurienė, Juzė Bagdonienė, vėlesniais metais čia veikė P. Guziko kavinė "Gražina", Moisiejaus Kairausko moterų vidaus ir lyties ligų kabinetas ir medicinos tyrimų laboratorija, gyveno (arba dirbo) gydytojas L. Landau.

1940 m. pastatas nacionalizuotas, jame įkuriama NKGB būstinė. Antrojo pasaulinio karo metais – Vokiečių komendantūra, 1944 m. įsikuria NKGB vadovybė. Apie tai kas vyko Bagdono name 1944–1953 m. knygoje "Laiko dulkes nužėrus..." rašo Aldona Vilutienė: "Šio pastato antrame aukšte buvo vieno Rainių budelio, o po karo – Marijampolės NKGB viršininko P. Raslano ir operatyvinės grupės viršininko papulkininkio N. Dušanskio kabinetai, tardymo kambariai. Kalinimo ir kankinimo kameros ir rūsiai buvo kimšte prikimšti suimtųjų... kameros žemos, tamsios, kai kurios be langų, o kitų palubėje – maži grotuoti langeliai, iš lauko pridengti mediniais loviais, kad neįeitų šviesa, grindys apsemtos srutomis, atitekėjusiomis iš kieme buvusios didžiulės paplavų duobės. Tose srutose suimtieji stovėdavo iki kulnelių, o pavasarį ir rudenį, kai prasidėdavo lietūs – net iki kelių. Gultai palubėje sukalti iš neobliuotų lentų. Į juos guldydavo tik sužeistuosius ir po tardymų įmestus vos gyvus suimtuosius. Kadangi rūsiai buvo žemi, suimtieji stovėti galėjo tik pasilenkę arba pritūpę. Nesitikėdami iš šio pragaro išeiti gyvi, kankiniai 55–iose kamerų sienų plytose paliko įrašus apie save turėdami viltį, kad kada nors apie jų kančias sužinos pasaulis."

Aukos buvo laidojamos čia pat po pastato langais, Javonio upelio pakrantėje. Teritorija tarp Bagdono namo, Vilkaviškio vyskupijos kurijos ir bibliotekos pastatų virto tikru kapinynu. 1999 m. spalio mėn. čia buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai, vos 9 m2 plote aptikti šešių aukų kūnai. Kasinėjimo darbai buvo nutraukti.

Nuo 1953 m. pastate įsikūrė Žemės ūkio valdyba, vėliau įdarbinimo biuras. 1992 m. pastatas grąžintas paveldėtojai G. Ylekienei, kuri statinį pardavė A. Grybauskui. 1992 m. namo pietinėje pusėje pritvirtinta juodo granito memorialinė lenta: "Šiame pastate 1944–1953 m. buvo tardomi ir kankinami Lietuvos žmonės". 2001–2007 m. pastato remonto metu atnaujintos vidaus patalpos, perstatyta mansarda, pertvarkyta stogo konstrukcija, uždėta nauja stogo danga. 2014 m. pastatas apšiltintas. Greta statinio pastatyta Kančių koplytėlė ir paminklas Tauro apygardos partizanams.