Marvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1514 m. Manoma, jog XVI a. jau galėjo būti Marvos dvarvietės užuomazgos. Dvaras smarkiai nukentėjo nuo švedų XVIII a. pradžioje, per Šiaurės karą. Pirmojo pasaulinio karo metu dvare buvo apsistojęs vokiečių feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir prasidėjus kovoms su Lenkija dėl Vilniaus krašto, lenkų generolo dvaras tarpukariu buvo nusavintas ir išparceliuotas. Dvaro rūmus su didžiąją žemių dalimi (80 ha) įsigijo Petras Maikauskas. Tarpukariu dvaro rūmuose mėgdavo lankytis aukšti svečiai, tarp jų ir pats prezidentas Antanas Smetona. 1930 m. dalyje Marvos dvaro pastatų įkurta senelių prieglauda. 1940 m. dvaro pastatuose įsikūrė Valstybinis kurčiųjų-nebyliųjų institutas. Per Antrąjį pasaulinį karą dvare buvo įkurta ligoninė. Po karo Marvos dvaro rūmuose veikė 5-ieji vaikų namai. Nuo 1961 m. veikė LŽŪA mokomasis ūkis, dvaro rūmuose buvo įkurtas darbuotojų vaikų darželis.

Sunkiausi laikai dvarui prasidėjo, kai šalia jo 1991 m. imta statyti miesto vandenvalos įmonę. Tai turėjo katastrofiškų padarinių tolesniam dvaro rūmų likimui. Šis objektas nustelbė senovišką grožį ir unikalumą išsaugojusį kultūros paminklą. Marvos dvaro liekanas 2001 m. buvo ketinama parduoti aukcione. Dėl iškilusių juridinių kliūčių aukcionas neįvyko.