Sėdi sau ant aukšto skardžio ir žvelgi į Nemuno slėnį. Didžiąją upę jau trečią šimtmetį stebi ir Ilguvos dvaras. Atsisukęs į Nemuną, kas rytą su juo pasitinka saulę, o kas vakarą skaičiuoja žvaigždes. Aplink jį blaškosi pasiklydusios garsių čia viešėjusių muzikų natos. Užkliuvusios už Nemuną supančio medžių vainiko, jos sugula į grubius pakrantės link vedančius laiptelius, palydėdamos svečius unikaliu garso takeliu.

Šis statinys – iš maumedžio suręstas dvaras, apie kurio kilmę praneša skulptūrų puošyba ir klasicizmo stiliaus mūrinės kolonos, laikančios trikampį raižytą frontoną. Nors gana paprastos išvaizdos, statinys yra unikalus medinės architektūros pavyzdys Lietuvoje.

Įsivaizduokime rūmų vidų. Dvaras pulsavo bajoriška dvasia: platų ir šakotą Grincevičių giminės medį liudijo ant sienų rymantys patamsėję protėvių portretai, beveik 1000 knygų priglaudusi šeimininkų biblioteka, o didelis muzikos kambarys bylojo apie jų laisvalaikį. Kaip ir minėtasis muzikos kambarys, taip ir virtuvė spinduliavo jaukią šilumą ir precizišką tvarką – sienas puošė varinių keptuvių, sukabintų nuo didžiausios iki mažiausios, kolekcija. Visgi, kur bepasisuksi, traukos centras – fortepijonas ir šeimininko, garsaus lenkų kompozitoriaus ir smuikininko Emilio Mlynarskio brangiausias instrumentas – smuikas.

Vedęs garsios Grincevičių giminės dukrą dvarininkaitę Oną Grincevičiūtę, E. Mlynarskis su visa savo natų palyda persikėlė gyventi į Ilguvą. Nors kompozitoriui tekdavo daug keliauti, laisvą poilsio akimirką praleisdavo Nemuno slėnyje. Svajingiems, šiltiems vakarams jis dedikavo savo sukurtą operą "Vasaros naktis", o ankstyvam paukščių čiulbėjimui ir upės čiurlenimui – simfoniją F-dur.

Muzika visą vaikystę lydėjo ir nuostabaus balso savininkę Beatričę Grincevičiūtę. Gėrėdavosi tetėno Emilio ir gamtos duetu, o naktimis, kas žino, galbūt jau girdėjo "Žvaigždutės" melodiją, kurią ateityje jai sukurs Balys Dvarionas. Darnūs tonai iki šiol lydi Lietuvos lakštingalos atminimą – kasmet rengiamas klasikinės muzikos festivalis "Beatričės vasaros" dažnai aplanko ir Ilguvą.

Čia muzika sklandė ore ir leisdavosi į namą supančių kaštonų žiedus. Garsų aurą vėjas nešdavo už Nemuno. Net Petras Cvirka pasakodavo, kad vaikystėje it užburtas klausydavosi iš kito kranto sklindančių darnių gaidų. Nemirtinga melodija Nemuno slėnyje aidi lig šiol.