Pirmą kartą Išlaužo kaimas paminėtas 1744 m. "Synodus...Vilnensis" pateiktame Prienų parapijai priklausančių kaimų sąraše. Tuo metu parapijos ribos ėjo nuo Nemuno iki Šešupės. Visame didžiuliame plote buvo tik 33 kaimai.

Įsikūrus grafų Tiškevičių dvarui, sparčiai plėtėsi ir Išlaužo kaimas. Iki 1926 metų aplink driekėsi 340 hektarų žemės. Ją nuomos teisėmis valdė Mykolas Gustaitis. Kaimo augimas buvo itin ryškus po žemės reformos, išdalinus valstiečiams dvaro žemę. Jei 1882 m. buvo 104 gyventojai, tai 1923 m. - 179.

Iškilo būtinybė steigti parapiją. Jos kūrimo reikalais aktyviai rūpinosi Išlaužo bažnyčios klebonas Vytautas Gurevičius. Besikuriančiai parapijai buvo išskirta 8 ha žemės su statiniais pačiame dvaro centre. Parapijiečiai už tai valstybei turėjo atlyginti 40 tūkstančių litų, bet, sumokėjus du kartus po 10 tūkstančių, likusią skolos dalį Lietuvos valdžia dovanojo. Parapijiečių remiamas kilnus kunigas visas savo jėgas ir lėšas skyrė bažnyčios statybai. Kad darbai vyktų sklandžiau ir greičiau, bažnyčią nuspręsta statyti buvusių dvaro rūmų vietoje, nugriovus juos iki langų.

Buvo pristatytas bokštas, paaukštintas ir praplėstas visas pastatas. Bažnyčia yra trijų navų, su dviem eilėm piliorų ir skliautais. Kunigas Vytautas Gurevičius ne tik vadovavo statybos darbams, bet ir dirbo, nešiojo plytas, į statybą sudėjo visas savo santaupas (apie 20 000 Lt). Taigi, maldos namų statymas parodė vietos gyventojų susitelkimą bei susiklausymą. Nors 1928 m. Išlaužo bažnyčia dar nebuvo baigta, tačiau tais metais išleistas "Elenchus..." jau nurodo, jog parapijai priklauso 1 015 katalikų. Kunigo ir tikinčiųjų lėšomis bei talkomis 1933 m. baigta statyti Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos vardo bažnyčia. Pastatęs bažnyčią, kunigas šventorių gražiai aptvėrė geležinių virbų tvora su betoniniu pamatu. Viename dvaro pastate įrengė kleboniją, kituose – namą bažnyčios tarnams ir parapijos salę. Visi šie darbai pareikalavo nemaža lėšų, kurių nebeįstengė padengti nei parapijiečiai, nei jų geraširdis klebonas. Taigi, kunigas Gurevičius vaikščiojo apdriskęs, dažnai beveik be batų.