Medinę, liaudies architektūros formų koplyčią supa senosios kaimo kapinės, joje vyksta įvairios religinės apeigos: aukojamos sekmadieninės Šv. Mišios, krikštijama, tuokiama, laidojama. Garsėja Šv. Antano atlaidais. Kraštiečio skulptoriaus Petro Rimšos sukurta paminklinė lenta ant koplyčios sienos liudija jos pastatymo ir 100-ųjų metinių minėjimo datą (1828–1928). Sovietmečiu 1964 m. koplyčia buvo uždaryta, nyko. Vietos religinės bendruomenės narių ir rėmėjų pastangomis 1988 m. maldos namai buvo atstatyti, čia vėl pradėtos vykdyti įvairios religinės apeigos. Apie koplyčios atsiradimą yra likęs pasakojimas. Kažkada smuklėje susiginčiję girininkas Petrukauskas ir eigulys Rutkauskas. Girininkas teigęs, kad perjosiąs per ežerą raitas, nors ledas tebuvęs plonas – vienos nakties šalimo. Kai Petrukauskas nujojęs ligi ežero vidurio, ledas lūžęs, ir girininkas pradėjęs skęsti. Grįžti atgal nebebuvę galima. Nelaimingasis jį ištikusio pavojaus metu greitai padaręs įžadą pastatyti koplyčią, jei tik pavyktų išsigelbėti. Nemažiau išsigandęs ir ežero krante stovėjęs Rutkauskas, kad dėl jo galįs nuskęsti girininkas. Vis dėlto kažkokiu būdu Petrukauskui pavykę pasiekti krantą. Jis tuoj puolęs ant kelių ir patvirtinęs anksčiaus duotą įžadą. Rutkauskas taip pat pasižadėjęs duoti kapinėms bei koplyčiai reikalingą žemės sklypą, kuriame koplyčia ir buvusi pastatyta. 1911 m. Kazimieras Kriščiukaitis (rašytojo Aišbės brolis), turėjęs Vilniuje bažnytinių daiktų dirbtuvę, padovanojo koplyčiai gražų altorių ir sakyklą.