Bene gražiausiame ir didžiausiame (333,9 ha) to meto (1919 - 1940 m.) priemiesčio miške - Panemunės šile (cariniais laikais vadinosi Diferencijos mišku, atgavus nepriklausomybę 1928 m. pavadintas Jono Basanavičiaus šilu) - pradėjo vis intensyviau lankytis žmonės. 1930 - 1937 m. parko tvarkymui, neskaitant jo apsaugos ir administravimo, kurį vykdė urėdijos centro darbuotojai ir du etatiniai eiguliai, išleista 14 012 Lt. 1937 m. buvo nuspręsta parką nemokamos nuomos principais 48 metų laikotarpiui perduoti Kauno savivaldybei.

Perimdama iš urėdijos parką ir 3523 Lt vertės įrangą, kurios didžiumą sudarė miško baldai, savivaldybė įsipareigojo parką tvarkyti ir laikyti visuomenės poilsiui ir malonumui, pravesti naujų takų, įrengti sporto bei žaidimų aikščių, užveisti gėlynų, pasodinti medžių bei krūmų, pastatyti suolų ir įrengti kitus patogumus. Ir iš tiesų 1938 ir 1939 metaims savivaldybė parkui tvarkyti skyrė gerokai daugiau nei Miškų departamentas - po 5000 Lt lėšų ir dar nupirko miško medžiagos bei už 1500 Lt pasamdė darbų vykdymo rangovus. Deja okupacijos ir karas pradėtus gerus darbus nutraukė, bet šis Kauno miško parkas miesto žinioje išliko iki mūsų laikų. Tai buvo trečias atvejis dabartinės Lietuvos teritorijoje, kai paprastas miškas atitinkamų pastangų dėka buvo pertvarkytas į miško parką. Pirmieji atvejai - Juodkrantės miškas Kuršių nerijoje ir Vilniaus Vingio (dabar Vingio parkas). Abu šie miško parkai buvo sukurti XIX a. antroje pusėje, bet Juodkrantės parką kūrė vokiečių, o Vingio - rusų ir lenkų specialistai. Panemunės šilas - pirmasis grynai lietuviškas miško parkas.