Šalia pelkių ir užakusio ežero esanti koplyčia apipinta šiurpiais pasakojimais. Pasakojama, kad pokariu pelkėse netoli koplyčios lietuvių partizanai prigirdė rusų stribą. Ir ruso dvasia esą nerimstanti iki šiol. Iki šiol geros būklės koplyčia papuošta keistu būdu – senais ant sienų sukabintais metaliniais vainikais. Tokie buvo gaminami sovietmečiu. Pokario laikais koplyčioje ginklus slėpdavo Lietuvos partizanai. Vėliau joje kartais dar vykdavo pamaldos, bet 1958-aisiais iki pat Nepriklausomybės atkūrimo ji buvo uždaryta. Koplyčia statyta 1929-1930 m. Lėšų jos statybai aukojo aplinkinių kaimų žmonės, jie patys daug dirbo, kad ji iškiltų. Vilkaviškio krašto muziejuje saugomi senųjų Parausių kaimo gyventojų prisiminimai, jie liudija apie tai, kad prieškario metais apylinkėse gyventa nemažai turtingų ūkininkų, kurie ir išlaikė šią koplyčią. Koplyčia buvo naudojama kaip bažnyčia, į ją iš Pilviškių atvykdavo kunigas. Jam buvo pastatytas namas kitoje tada dar neužakusio gretimo ežero pusėje. Šventovėje susirinkdavo gausus būrys aplinkinių kaimų žmonių. Joje būdavo laikomos gedulingos pamaldos, švenčiamos įvairios religinės šventės, rengiami atlaidai, laidotuvės. Šventorius virto kapinaitėmis, kur iš pradžių buvo laidojami ūkininkai, prisidėję prie koplytėlės statybos. Kapų pamažu daugėjo, o koplytėlės sienos iš vidaus buvo pradėtos puošti gana keistu būdu: kai šventoriuje buvo laidojamas ūkininkas, ne visi laidotuvių vainikai būdavo sudedami ant kapo, nes dalis jų buvo sukabinama koplytėlės viduje.