Koplyčia iš senų laikų garsėjo Šv. Martyno atlaidais ir priklausiusi Kudirkos Naumiesčio parapijai. Prie jos visą laiką gyveno kunigas, kuris aptarnavo apylinkės tikinčiuosius. Pokario metais dėl kunigų trūkumo Slabadus aptarnaudavo Kudirkos Naumiesčio kunigai. Sovietmečiu tikintiesiems buvo sunku išsikovoti savo koplyčioje laikyti pamaldas. Dėl sovietų valdžios trukdymų kunigas į Slabadus atvažiuodavo tik laidotuvių proga. Slabadus prijungus prie Vilkaviškio rajono, gyventojus aptarnaudavo Didvyžių parapijos klebonas, kuris retkarčiais atlaikydavo pamaldas už mirusius. Tačiau Šakių vicedekano perspėtas, kad taip elgdamasis galįs pabloginti padėtį ir valdžia neleisianti net palaidoti mirusius, nustojo laikyti. Atvykus į Didvyžius naujam klebonui kun. Antanui Lukošaičiui, Vilkaviškio rajono valdžia 1976 m. spalio mėn. uždraudė Slabaduose laikyti šv. Mišias net laidotuvių metu. Priežastimi buvo tai, kad vietos tikintieji neturėjo savo išrinkto bažnyčios komiteto. Tai sužinoję, Slabadų tikintieji tuojau išsirinko parapijos vykdomąjį komitetą ir pasiuntė į Religijų reikalų tarybą patvirtinti. Tačiau tikintieji nelengvai gavo leidimą pamaldoms – neva parapijos vykdomąjį komitetą sudarant, nebuvę viešo susirinkimo, todėl komiteto išrinkimas buvo neteisėtas. Žmonės gynė savo teisę melstis ne kur kitur, bet savoje koplyčioje. 1976 m. lapkričio 23 d. gautas leidimas klebonui visais advento sekmadieniais laikyti pamaldas, tačiau uždrausta kviestis talkai kunigus iš kitų rajonų, buvo reikalaujama kiekvienu atveju pateikti iš anksto raštiškus prašymus. Slabadų koplyčioje yra išlikęs XIX a. geležinis ornamentuotas kryžius. Sakoma, kad jis ir kiti geležiniai daiktai pagaminti iš Kazlų Rūdos geležies. Kapinėse yra medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (XIX a. pabaiga). Vienoje koplyčios vietoje yra įrašyta 1695 m. data. Buvo kalbama, kad ši koplyčia kažkada atgabenta iš kitur.