Dieveniškių kraštas žavi plokščiaviršūnėmis kalvomis, lėkštais kalvų šlaitais, erdviomis lomomis, lengvomis gargždingomis dirvomis. Nepaisant žmogaus akiai nematomos kalvų didybės, aukščiausia regioninio parko vieta siekia net 262,6 m virš jūros lygio. Priešpaskutinis apledėjimas regioniniame parke paliko vienintelę gėlavandenę, šaltą Gaujos upę, sustūmė retus Lietuvos geologinio paveldo įvairovės luistus – smėlio ir žvyro konglomeratus. Slenkant ledynams čia buvo atnešta nemažai stambių akmenų, nuo senų senovės apipintų mitologiniais pasakojimais, legendomis.

 

Gaujos upės slėnis itin turtingas retų rūšių augalų. Paupio pievose auga saugomos raudonosios, aukštosios, baltijinės ir plačialapės gegūnės, taip pat gyvena reti drugiai – didysis auksinukas ir rudaakis satyriukas.

 

Dieveniškių istorinis regioninis parkas yra į Baltarusijos žemes įsiterpęs iškyšulys pietrytiniame Lietuvos pakraštyje. Krašte nuo senovės sugyveno lietuviai, lenkai, gudai, žydai. Įvairių tautų apsuptyje susiformavo unikali dieveniškių šnekta.

 

Kultūriniu požiūriu itin vertingi gyvi etnografiniai kaimai – lietuvių liaudies architektūros palikimas, apimantis statybines liaudies tradicijas, susijęs su valstiečių buitimi, tautodaile, papročiais. Kaimų kraštovaizdis susiformavo po valakų reformos, vykusios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. Tarp Poškonių ir Dieveniškių išsidėstę net trylika gatvinių kaimų su gerai išlikusia rėžine žemėvalda.