"Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja", – šios beveik prieš šimtą metų poeto Maironio parašytos eilės atskleidžia svarbiausias Dubysos regioninio parko vertybes. Dubysos slėnis yra vienas vaizdingiausių iš Lietuvoje esančių erozinių upių slėnių. Visi regioninio parko gamtiniai ir urbanistiniai kompleksai, kultūros vertybės neatsiejami nuo Dubysos upės ir jos intakų slėnių. Saulėje spinduliuojančią žemai klonyje besiraitančią upę visu gražumu pamatysime tik užkopę ant stačių jos šlaitų, kurių gūbriai panašūs į milžiniško snaudžiančio drakono nugarą. Nuo čia atsiveria pasakiško grožio panorama: kalvos, upės vingiai, žydinčių ievų nėriniai, virš jų vakarėjančios saulės raudonyje kylantys rūkai.
Dubysos slėnyje plytinčios pievos vietinių žmonių vadinamos lankomis. Pievų reljefas švelniai banguotas, pagal upės vagą driekiasi fragmentiškos krūmų juostos. Užliejamose salpinėse pievose neretos griežlės; paupiuose galima pamatyti tulžių, didžiųjų dančiasnapių, stebėti medžiojančias ūdras. Dubysos šlaitų sauspievėse gyvenantis gencijoninis melsvys – viena rečiausių ir saugomiausių drugių rūšių.
Vienas gražiausių pietryčių Žemaitijos miestelių – Betygala, menanti paskutinę pagonių šventyklą ir paskutinį krivių krivaitį Gintautą. Kultūros paveldas, formavęsis baltų kultūros ir krikščionybės sankirtoje, čia išaugino daug žymių kūrėjų.