Lekėčių miestelį pirmąjį Užnemunėje pasitinka ryto saulė. Auksinėje šviesoje paskęsta medžių viršūnės, kai Liekė žaižaruoja saulės spinduliuose. Ore pasklinda ir susipina sakų bei mėlynių kvapas.

Nuvykęs į netoliese esantį Novaraistį, jautiesi stovintis arčiau dangaus. Juk tai aukščiausia apylinkių vieta virš jūros lygio. Rudenį, prieš skrisdamos žiemoti, raistą nutupia beveik tūkstančiai gervių. Susirinkusios aukštapelkėje, jos žiūrovus apdovanoja įsimintinu koncertu. Temstant gervių būriai pradeda sukti ratus ir palengva leidžiasi į Novaraistį. Be pulko gervių, čia dar galima pamatyti net 33 rūšis paukščių, įtrauktų į "Lietuvos raudonąją knygą". Novaraisčio ornitologiniame draustinyje prieglobstį randa didieji baubliai, juodakakliai kragai, gulbės giesmininkės, juodieji gandrai, jūriniai ereliai ir daugybė kitų.

Nusileidus žemyn, atsigaivinti kviečia miestelį supančios vėsios girios, per kurias veda Lekėčių pažintinis takas. Kelionė driekiasi per Pirmojo pasaulinio karo metu nutiestą geležinkelį, pro daugybę metų ošiančią sengirią, pro partizanų kapus, kurie mena pokario metų laisvės gynėjų kovas. Pavasarį čia užklydusius pasitiks balti pakalnučių debesys, o vasarą – mėlynuojantys uogų takai. Prisirpusių mėlynių paklodė uždengia visą girią. Gal jos skelbia "Mėlynių festivalio" pradžią?

Klaidžiojant miškais maloniai nustebina netikėta oazė. Didysis arba Lekėčių šaltinis – ilgiausias ir vandeningiausias Rūdšilio girios šaltinis, tapęs vietinės reikšmės gamtos paminklu. Sakoma, kad ankščiau jis buvęs dar vandeningesnis ir garuodavęs net per speigus. Po Pirmojo pasaulinio karo žmonės čia rinkosi skalbti, o dabar ateina tyro vandens prisipilti. Po 4 km žygio gaivus šaltinio vanduo – tikras malonumas!

Iš miškų grįžę į Lekėčių centrą, pajusime nedidelio miestelio jaukumą, o kai kas galbūt panorės perskaityti čia gimusių rašytojų Kazio Puidos ir Gražinos Tulauskaitės kūrinius.