Jei pėsčiomis sumanysi apeiti Plokščius, teks sukarti kokių penkių kilometrų kelią. Ar verta? Tai jau tikrai! Akys žavėsis paveikslingais gamtos vaizdais, širdis plazdės nuo šventų vietų gausos, ausis pasieks daugiau kaip keturis šimtmečius skambančio bažnyčios varpo garsas, kojas, nualsintas nuolatinio kopimo į stačius raguvų krantus, teks įmerkti į šaltą ir tyrą Vaiguvos vandenį.
Į Plokščių miestelį gausius turistų būrius vilioja unikali upė - gatvė, kairysis Nemuno intakas – Vaiguva. Jos ilgis siekia apie šešis kilometrus, o važiuojamoji upės dalis – apie pusę kilometro. Nors eismas čia dvipusis ir kelio ženklų nėra, skaudžių įvykių nepasitaiko – vietiniai turi savas taisykles: visada praleidžia tas, kuris yra arčiau sodybos kiemo, nes į jį galima įsukti ir palaukti, kol kiti pravažiuos.
Be autentiško kelio Plokščiai gali didžiuotis ir akmeniu, apipintu romantiniais pasakojimais. Tai literatūroje minimas (Vinco) Kudirkos akmuo. Prie jo į Vaiguvos slėnį ateidavo daktaras su smagia, įvairiataute mokslininkų, rašytojų kompanija ir užsiropštęs ant akmens mėgdavo sakyti: "Aš čia kaip turkų sultonas sėdžiu, o mano brolius Žemaitijoje caro kazokai kapoja..." Toje kompanijoje buvo ir jauna suomė. Taip ir gimė gandas, kad tarp Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio slapta mezgėsi meilė. Tiesos nesužinosime, tačiau rašytojos kūriniuose tikrai matome Plokščių vaizdus, patį V. Kudirką, galime nuspėti Plokščiuose patirtus jausmus. Deja, prieš Pirmąjį pasaulinį karą akmuo buvo susprogdintas, o Stulgių kaimo gyventojas iš jo pasigamino dideles girnas sėmenims aliejinėj trinti. Švenčiant miestelio 300 metų jubiliejų, didžiosios girnos buvo pargabentos į Plokščius ir tapo daktaro Vinco Kudirkos atminimo simboliu.
Varpo skambesio kviečiami lipame "laiptais į dangų". Pasiekus jaukią Švč. Mergelės Marijos bažnytėlę, Plokščiai – lyg ant delno. Pasigėrėję vaizdu neužsibūname – pro bažnyčią kelias veda į slėpiningą, legendomis apipintą lurdą – Šventaduobę, garsėjančią stebuklingų gydomųjų galių turinčiu šaltinio vandeniu.