Pirmasis sustojimas - Antalieptės marios. Kaip tik pasiruošę pikninkui užkandžius ir arbatą, galėjome ramiai įsitaisyti ant suolelio ir pasigrožėti mariomis.

Išsukę iš kelio, nuvykome iki Salako - mažo miestelio miškų apsuptyje. Čia užsukome į Gražutės regioninio parko lankytojų centrą. Mus pasitiko labai maloni darbuotoja, kuri mielai papasakojo apie centrą bei pasidalino naudinga informacija apie pasivaikščiojimų takus jų krašte.

Šiame lankytojų centre, taip pat žadą atimantis mini jūrų muziejus. Kaip buvo įdomu pasigrožėti krauklytėmis ir kitais radiniais.

Salako miestelio centrinėje aikštėje stūkso paminklas

Nusukus nuo pagrindinės aikštės, atsidūrėme prie man asmeniškai vienos gražiausių Lietuvos bažnyčių. Wow! Nesitikėjau. Kokio ji didingumo. Atsistojus šalia ir užvertus galvą į viršų, pajunti jos galią. Kaip ją reikėjo pastatyti :o

Toliau važiuojame link Stelmužės ąžuolo. O vaikyti, kokiu "smagiu" keliuku važiavome iki jo. Net perėmiau vairą, nes keliukas labai vingiuotas, o mane labai lengvai užsupa. Keliukas skirtas 1,5 mašinos, tad stipriai neįsibėgėkite, nes daug kur "akli" posūkiai. Pagaliau atvažiavę pamatome, tą senolį. Visas paramstytas, bet vis dar gyvas, žaliuojantis :)

Šalia pat ant kalvelės rasite Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčią ir varpinę (lankymas mokamas, vedė darbuotoja, pasakojo apie šiuos objektus). Bažnyčios viduje galima pamatyti unikalius ir vienintelius raižinius Lietuvoje. Bažnyčios sienos išlikusios originalios, o tai labai reta, kadangi bažnyčia medinė.

Mažoje varpinėje pateiktos figurėlės ir aprašytos legendos.

Už kelių šimtų metrų taip pat stūkso Stelmužės dvarvietė bei geriausiai išlikęs vadinamas Vergų bokštas.

Laikas judėti į pačius Zarasus.
Atvykę ir įsikūrę nakvynės vietoje, lekiame pasistiprinti į RestoBaZar.

Labai skaniai pavalgome. Rekomenduoju.

Čia pat miesto pagrindinė aikštė, bet pasirodo nelabai jauki.

Praeiname pro miesto bažnyčią. Į vidų neiname, skubame į muziejų.

Likus pusvalandžiui iki uždarymo, įlekiame į muziejų. Jį apėjome per 10 min. Mums asmeniškai nelabai patiko. Labai maža, gan nyki ekspozicija.

O priešais muziejų Zarasų miesto vizitinė kortelė - apžvalgos ratas. Tikrai įspūdingai atrodo ir neįprasta konstrukcija. Iš čia labai gražu stebėti saulėlydį.

Kol saulė nuostabiai apšviečia pakrantę, einame pasivaikščioti. Pakrante gali nueiti iki Didžiosios salos.

Dar grįžtame ant apžvalgos rato ir palydime saulę.

Ryte važiuojant link pusryčių, pro langą žvilgtelime į obeliską.

Pusryčius išsinešimui nusprendžiame pasiimti iš Lietaus sodų.

Kiek čia visokio gėrio. Ne tik picos, pusryčiams bandelės, bet įvairiausi sūriai ir kiti pagardai, skanumynai. Dar ir lauktuvių prigriebiame :)

Su rytine kava dardame senuoju pašto keliu link apžvalgos aikštelės, kurioje pasimėgausime pusryčiais.

Pasistiprinę dar neskubame namo. Žvarbokas, bet saulėtas rytas nuveja pasivaikščioti į Didžiąją salą.

O čia verda atskiras gyvenimas. Vandenlenčių sporto fanai skrodžia per vandenį, maži kaip pupuliai išsidėstę kempingo nameliukai, bumbsi muzika iš bariuko. Sukrentame į krėslus pasišildyti ir pastebėti kitų.

Važiuojant nuo Didžiosios salos pastebime išskirtinį pastatą. Sakau tikrai jame kažkas turi būti. Dabar tai bažnyčia.

Spaudžiam maximumą iš šios išvykos ir prieš paliekant Zarasų miestą, dar užsukame prie kito ežero.

Prie Zarasaičio ežero prieigose puikiai sutvarkyta visa infrastruktūra. Šuolių į vandenį mėgėjai - jums čia verta užsukti.

Viskas Zarasai aplankyti. Ar patiko? Pats miestas daug ko parodyti neturi, bet jį labai pagyvina gamta, nuostabaus mėlynumo ežerai ir ramybė. Vietomis Zarasai priminė net San Fransiską dėl stačių kalnelių. Gerai, kad pastatė garsųjį apžvalgos ratas - tikras traukos objektas :)

Prieš paliekant Zarasų kraštą, dar nusukame link malūno.

Atvykstame iki Šlyninkos vandens malūno. Iš mašinų gausos suprantame, kad tai labai populiari vieta. Pasirodo, tai 300 metų iki šių dienų veikiantis technikos paveldo statinys su autentiška įranga. Vaikščiojo po malūną, matėme grūdus, miltus, kurių beje čia galima įsigyti, o juos parduoda pats šios malūno šeimininkas. Žinoma mes jų įsigyjame.
Išalkus sėdame į malūno kavinę, kurioje tiekiami riebūs, tradiciniai patiekalai. Žmonių daug, tad tenka palaukti, bet oras puikus, o ir smagu stebėti, kaip šeimininkutės verda cepelinus :)