Kernavės archeologinė vietovė – unikalus daugiasluoksnis priešistorinių ir istorinių vertybių kompleksas. Tai integralaus, istoriškai susiklosčiusio ir mažai pakitusio kultūrinio kraštovaizdžio pavyzdys. Kernavė ypač svarbi Baltijos regiono priešistorei pažinti. Įvairių laikotarpių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai aprėpia visas epochas nuo ankstyvojo epipaleolito iki ankstyvųjų viduramžių. Kernavės senojo miesto vietos ir kultūriniai piliakalnių sluoksniai glaudžiai susiję su Lietuvos istoriniais įvykiais. Iki XIV a. pabaigos Kernavė buvo vienas svarbiausių besiformuojančios Lietuvos valstybės ekonominių ir politinių centrų, dažnai įvardijamas kaip senosios Lietuvos sostinės vieta.