Gamtos paveldo objektas. Akmuo yra Šavašos upelio vagoje. Akmens ilgis - 2,17 m, plotis - 1, 63 m, aukštis (gylis) 1,20 m, perimetras 6 m.

Akmenys su pėda – gausi mitologinio pobūdžio paminklų grupė Lietuvoje, taip pat kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Baltarusijoje, buvusioje Rytų Prūsijoje, Lenkijoje. Lietuvos akmenų su pėda vertė yra mitinė (akmenys su pėdomis atspindi senuosius mitinius įvaizdžius) ir archeologinė-istorinė (su pėduotaisiais akmenimis susijusi iki krikščioniška religinė praktika). Pasak padavimų, pėdas akmenyse paliko Dievas, Jėzus Kristus, Marija, velniai ar kiti asmenys, kada jie vaikščiojo po Žemę ir akmenys dar buvo minkšti. Tai pabrėžiama daugelyje padavimų apie pėdų akmenyse kilmė. Etiologinės sakmės taip pat pasakoja, jog akmenys buvo minkšti ir augo. Nežiūrint, kam pasakojimuose pėdos akmenyse priskiriamos (Dievui, Marijai, angelui, Velniui), tie įdubimai vadinami "pėdomis", "kulniukais", tik pavieniais atvejais – pirštais, delnais. Pasak padavimų, pėdos akmenyse atsirado Velniui bėgant (šokant), Dievui žengiant į dangų, iš dangaus nusileidus (apsireiškus) Marijai. Velniui dažnai akmuo būna paskutinė kliūtis bėgant namo, į pragarą. Įdubimų akmenyse, laikomų pėdomis mitinės funkcijos buvo tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms, teikti galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn, pereiti iš vieno pasaulio į kitą. Tokie mitiniai vaizdiniai lėmė atitinkamą žmonių religinę praktiką ten, kur guli pėduotieji akmenys.Senovėje pėdose susirinkusio lietaus vanduo "kraujo" buvo naudojamas gydymo tikslais, tikint nepaprastomis jo savybėmis. Šis vanduo gydo akis, rože, gumbą, stiprina kojas, gydo karpas. Tad pėdų akmenyse vaizdinys dažnai dvilypis - pėda dažnai laikoma Velnio, o joje susirinkusiu vandeniu gydomasi.