Parkas mišraus suplanavimo, įkurtas XIX a. pabaigoje. Tikslesnių duomenų, kas projektavo parką, neišliko. Ilgą laiką jis buvo gerai tvarkomas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1913 metus, dvarą nusipirko valstiečiai broliai Liaugaudai. Naujieji dvaro šeimininkai daugiausiai dėmesio skyrė ūkiniams reikalams. Tvarkydami parką jie apsiribojo tik retų medžių ir krūmų išsaugojimu.

Parkas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Daug vertingų medžių buvo iškirsta malkoms. Nukentėjo europiniai kėniai, sibiriniai maumedžiai, daug vietinių medžių. Ilgą laiką apleistas parkas buvo ir sovietmečiu. Atgijo jis tik 1972 m., kai parko tvarkymo ir priežiūros darbams pradėjo vadovauti vietos tautodailininkas ir didelis dekoratyvinių želdinių puoselėtojas A. Kišonas. 1972–1973 m. jis sudarė parko sutvarkymo projektą. Gavus lėšų iš tuo metu veikusio Anulėnų tarybinio ūkio (direktorius M. Ežerskis), projektas buvo įgyvendintas. Visoje parko teritorijoje tada buvo pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai, išvalyti tvenkiniai, sutvarkytos vejos, įrengti gėlynai, atnaujinta, o daug kur ir naujai įrengta takų sistema. Tvarkant senąjį parką kartu buvo įsisavinti, sutvarkyti ir parkui priskirti nauji žemės plotai, apsodinant juos vietinėmis ir retomis egzotinėmis medžių, krūmų rūšimis bei formomis. Tada parkas buvo formuojamas kaip buvusio Anulėnų tarybinio ūkio visuomeninis centras su įvairią paskirtį turinčiais pastatais. Juo nebuvo galima važinėti. Kiekvienas pastatas arba du greta stovintys statiniai turėjo atskirus privažiavimus iš parko pakraščių. Vieną su kitu šiuos pastatus jungė pėsčiųjų takai. Toks buvo parko projektas, kuris, laikui einant, buvo pakoreguotas.

Parkas turi netaisyklingą tiesių alėjų ir vingiuotų takų tinklą. Jame – 7 įvairaus dydžio tvenkiniai, sporto bei žaidimo aikštelės, daug visuomeninių pastatų ir įvairių želdinių derinių. Parko medynuose bei medžių juostose daugiausiai savaiminių rūšių ąžuolų ir eglių. Iš svetimžemių spygliuočių parke auga dygioji eglė, europinis ir sibirinis kėnis, melsvoji pocūgė, kedrinė pušis, žirniavaisis puskiparisis ir jo plunksniškoji geltonšakė forma, serbinė eglė, vakarinė tuja ir europinis maumedis. Parke yra nemažai ir retesnių rūšių bei atmainų lapuočių medžių ir krūmų. Čia auga raudonieji ir glaustašakiai paprastieji ąžuolai, raudonlapiai paprastieji bukai, raudonasis platanlapis klevas, gelsvažiedis tulpmedis, raudonasis riešutinis lazdynas, raudonlapis pūkenis, paprastojo klevo, gluosnių, ąžuolų, sedulų, šeivamedžių dekoratyvinės formos ir daugelis kitų medžių. Iš viso parke priskaičiuojama 86 rūšys ir formos sumedėjusių introducentų. Daugelis iš jų pasodinta A. Kišono iniciatyva. 1986 m. parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 1991 m. Degaičių dvaro sodybos fragmentai įrašyti į išaiškinamų kultūros vertybių sąrašą. Pastaraisiais metais parkas tvarkomas nesistemingai.