Keturiasdešimt Totorių kaimas – viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje, išlikusių iki mūsų laikų. Yra įvairių teorijų apie šio kaimo pavadinimą. Viena iš jų, tai, kad apie 1630 m. kaime buvo 42 totorių namai. Kita teorija teigia, kad sąvoka "keturiasdešimt" yra grynai tiurkiškas elementas šio kaimo pavadinime, kadangi tiurškiškai tai reiškia, ne tik skaičių, bet ir apskritai gausumą.

Šiame kaime buvusi mečetė pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1558 metais, tačiau manoma, kad ji sudegė per Napoleono žygį į Rusiją. Kaimo viduryje stovi iki šių laikų išlikusi medinė mečetė, pastatyta 1815 metais. Tai viena seniausių mečečių Lietuvoje. Šalia mečetės yra musulmonų kapinės (mizaras), o pačio kaimo apylinkėse yra dar trejos senos totorių kapinės. Senosios kapinės tikriausiai mena kaimo įkūrimo laikus, čia gali būti XIV - XVII amžių kapai, jie pažymėti tiktai akmenimis. Kitose kapinėse seniausi kapai yra su XVII amžiaus antrosios pusės užrašais.

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra stačiakampio plano, keturšlaičių skardiniu stogu. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis, tačiau nuo kitų Lietuvos totorių mečečių ji neturi michrabo – arkos sienoje, atkištos į Mekos pusę.

Sovietų laikotarpiu mečetė buvo uždaryta, tačiau nelegaliai maldos vis tiek vykdavo. Musulmonų bendruomenei ji grąžinta 1980 metais, o 1993 metais buvo suremontuota ir atnaujinta. Ji pripažinta valstybės saugomu istorijos ir architektūros paminklu. 1997 m. šalia mečetės, minėdami apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, totoriai pastatė paminklinį akmenį.