"Miestas miške – miškas mieste" – taip apibūdinami branduolinio mokslo ir energetikos miestai, kuriuose namai apsupti įvairaus aukštingumo želdiniais ir natūralaus miško masyvais. Dosni žaluma turėjo charakterizuoti išimtinos kokybės miestą, skirtą aukštos kvalifikacijos specialistams.

Dauguma atominių miestų iškildavo retai apgyvendintose vietovėse ir miško teritorijoje. Taip būdavo ne tik dėl to, kad reikėjo užtikrinti tam tikrą izoliaciją ir atokumą, bet ir dėl utopinio miesto – "miesto-sodo" – vizijų realizacijos. Vidutinių mašinų gamybos ministerija (Sredmaš) pastatė dešimtis atominių miestų, kuriems taikyti labai panašūs "idealaus miesto" principai, kuriame racionaliai suplanuotas namų išdėstymas, susisiekimas, rekreacijos zonos, paslaugų sistema, dera materiali ir estetinė kokybės.

Pagrindinis naujų Vidutinių mašinų gamybos ministerijos miestų formavimo bruožas – planavimas laboratorinėmis sąlygomis pagal iš anksto apibrėžtus parametrus: teritorijos ribos, darbuotojų ir gyventojų skaičius, gyvenamųjų, pramoninių ir rekreacinių zonų plotas. Buvo numatomas net visuomeninių paslaugų poreikis (socialinis ir kultūrinis gyvenimo aspektai): parduotuvių, darželių, mokyklų, ateljė ir kirpyklų, baseinų ir pirčių, restoranų, bibliotekų, kino teatrų skaičiai ir dydžiai. Gamtos artumas buvo esminis miesto kokybei, į ją būdavo atsižvelgiama priimant projektinius sprendimus: prisitaikymas prie natūralaus reljefo, gyvenamųjų namų atskyrimas žaliosiomis zonomis, miesto ribų apibrėžimas. Atominiai miestai buvo laikomi pavyzdiniais.

Vis tik, reikia turėti omenyje, kad nepaisant standartų, kiekvienas miestas unikalus. Konkrečiai Visaginui įtakos turėjo tai, kad jį statė ne tik tuometinio Leningrado, bet ir Kauno architektai, įnešę svarių pakeitimų ir sukūrę vienetinius architektūros objektus. Reikšmingas buvo ir pačių statybinių organizacijų indėlis sprendimų priėmime, kadangi miestas buvo projektuojamas ir statomas paraleliai.