Buvęs aukų kalnas Olakalnis dar vadinamas Šauliakalniu yra Bendrių kaime. Ant šio kalno stovinti balta koplyčia vaizduojama Miroslavo herbe. Kada ji buvo pastatyta ir kas pastatė sunku atsakyti – ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams. Olakalnis yra įtrauktas į Nekilnojamo kultūros vertybių sąrašą. Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį ir XIX a. viduryje Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą.

Kai bandoma atspėti, kur Miroslavo miestelio pradžia, visų dėmesys pirmiausia nukrypsta į kalvą, kuri yra tarp Miroslavo ir Bendrių gyvenviečių. Ši kalva nuo seno žmonių laikoma piliakalniu ir vadinama Olakalniu. Tas pats kalnas kartais vadinamas ir Miroslavo piliakalniu. Tačiau mokslininkai archeologai šio kalno nelaiko piliakalniu, nes jis neturi svarbiausių piliakalnio požymių. Nežiūrint to, Miroslavo apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės, apie jo reikšmę miestelio pavadinimui yra sukurta įdomi legenda. Bendrių dvare gyveno žiaurus dvarponis Sloboda ir turėjo sūnų, vardu Miroslav; jo vardu ir miestelį pavadino. Supykęs ant baudžiauninko, dvarponis tempdavo nelaimingąjį ant Olakalnio ir ten liepdavo nukirsti galvą, tvirtindamas kad ataugsianti nauja.