Pilininko namas – naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.

Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Nuo keliolikos iki keliasdešimties lakoniškų siužetų kiekvienoje temoje atspindi šalies patirtį. Siekiama geografiškai aprėpti nuolat kitusią Lietuvos istorijos erdvę, daugiau dėmesio skiriant šalies branduoliui.  

Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.

Pilininko namas, kurį matome dabar, statytas po 1610 metų Vilniaus gaisro. Archeologai nerado XV ar XVI amžiaus kultūrinių sluoksnių, mūrai taip pat rodo, kad namas pastatytas primūrijant jį prie atraminės sienos, o viršuje, pastogėje, likęs tik atraminės sienos viršus. Po namu išmūryti keturi rūsiai su storomis sienomis, remiančiomis skliautus ir laikančiomis viršutines patalpas. 

Pilininko namas su keturiais atskirais įėjimais į rūsius – unikalus XVI–XVII amžių Lietuvos pilių paminklas; pilininkai, arba horodničiai, buvę ir kituose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose, tačiau nieko nėra žinoma apie specialiai jiems pastatytus namus. Nors savo struktūra Pilininko namas primena paprastus gotikinius ir renesansinius miestiečių namus, tačiau išsiskiria savo padėtimi, nes priešais fasadą nėra gatvės, tik kiemas, o įėjimai į rūsius netrukdo kiemo lankytojų judėjimui, priešingai – sukuria įdomų urbanistinį vaizdą ir atveria visą namo fasadą. 

XIX amžiuje pastate buvo įrengti parako sandėliai, dirbtuvės, gyvenamosios patalpos, arsenalo įgulos valgykla ir kepykla. Nuo 1958 metų čia buvo saugomi Istorijos ir etnografijos muziejaus fondai ir kurį laiką patalpomis naudojosi muziejaus administracija. Nuo 2000-ųjų Pilininko name buvo įsikūręs Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras.