"Trys mūzos" skirtos įprasminti Dramos teatro pavadinimą ir jame vykstančius vaidinimus. Lietuvos nacionalinio dramos teatro pradžia – 1940-ųjų spalio 6 diena, kai tuometiniame Vilniaus valstybiniame teatre Basanavičiaus gatvėje buvo suvaidinta olandų dramaturgo Hermano Heijermanso drama "Viltis". Pjesės apie žvejų gyvenimą vaizdinis motyvas – laivelis – tapo Nacionalinio dramos teatro emblema.

Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus valstybinis teatras veikė kaip Vilniaus miesto teatras, 1944–1947 m. – kaip Vilniaus valstybinis dramos teatras, 1947–1955 metais jis pavadintas Lietuvos valstybiniu dramos teatru, iki 1998 m. – Lietuvos valstybiniu akademiniu dramos teatru, o 1998 m. rugpjūčio 3 dieną įteisintas kaip Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Dabartinėse patalpose – Gedimino prospekte – teatras dirba nuo 1951 metų. Ši vieta turi gilias teatrines tradicijas – XX a. pradžioje čia buvo organizuojami teatriniai lenkų kultūrinės draugijos "Liutnia" renginiai. 1981 metais baigta kapitalinė šio teatro rekonstrukcija (architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai), nuo tada spektakliai vaidinami Didžiojoje salėje, kurioje telpa 660 žiūrovų. Kiek vėliau duris atvėrė Mažoji salė (156 žiūrovų vietos), spektakliai vyksta ir teatro fojė, kurioje rengiamos ir scenografijos, kostiumų bei teatrinių plakatų parodos.

Pagrindinį įėjimą į teatrą vainikuojančios skulptoriaus Stanislovo Kuzmos 1981 m. sukurtos "Trys mūzos" yra tapusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro simboliu. Dramos (Kaliopė), Komedijos (Talija) ir Tragedijos (Melpomenė) mūzos globoja platų ir žanriniu požiūriu įvairų teatro repertuarą, o teatro fojė puošianti skulptūra "Versmė" simbolizuoja puoselėjančią tradicijas, tačiau energingą, naujovėms ir permainoms atvirą teatro veiklos kryptį.