Stačiūnų istorinėje literatūroje rašoma, kad Stačiūnų bažnyčią savo lėšomis pastatė Juozas Stačiūnavičius 1668 metais. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, 1779 m. tapusi Lygumų parapijos filija (priklausė iki XX a. Pradžios). 1765 ir 1783 m. bažnytiniai inventoriai mini bažnyčios remontą bajoro T. Čepkevičiaus ir parapijiečių lėšomis: buvo pristatyti du bokšteliai ir priebažnytis, uždengtas stogas, perdažytas vidus. 1811 m. bažnyčia vėl buvo remontojama ir pertvarkoma. Vietoj dviejų šoninių bokštelių pagrindiniame fasade pastatytas kupolinis, apkaltas lentomis ir nudažytas įvairiomis spalvomis, bokštas. Stogas uždengtas storlentėmis ir nudažytas raudonai. Sienos apkaltos lentomis. Po 1811 m. rekonstrukcijos bažnyčios struktūra mažai kito. Išorės architektūros formos išlaikė liaudiškas tradicijas. Pasikeitė tik priekinė pusė, vietoj dviejų bokštelių – vienas. Bažnyčios altorius senas, barokinio stiliaus. Dabartinė šventyklos mažoji architektūra yra vėlyvojo baroko ir rokoko sintezė. Stačiūnų bažnyčios šventoriuje stovi medinė varpinė, pastatyta 1844 metais. Stačiūnų varpai – įdomūs istorinio paveldo objektai, verti meno ar technikos paminklo statuso.