Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816-1855 metais. Grandinę išmatavo keli mokslininkai, o jiems vadovavo astronomas Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė (Friedrich Georg Wilhelm Struve, 1793-1864). Beveik sutampantis su Vakarų ir Rytų Europos riba Žemės dienovidinio lankas tęsėsi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos. Jis kerta keletą dabartinių valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą. 

Dienovidinio lanko ilgio ir padėčiai apskaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai. Juos sujungus gauta apie 2820 km ilgio grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. Šios grandinės kraštinių taškų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Tuo laiku tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, jo matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus.

Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816-1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą ir Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, o vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje trianguliacijos tinklą projektavo ir jo matavimus organizavo estų kilmės carinės Rusijos armijos karininkas Karolis Teneris (Carl Tenner, 1783-1859). Estijos ir Latvijos teritorijoje 1822 m. privačia iniciatyva pradėtas trianguliacijos tinklo sudarymas truko iki 1831 metų. Čia darbus organizavo Tartu universiteto profesorius F. G. W. Struvė (1793-1864), ilgametis to paties universiteto astronomijos observatorijos vadovas (1818-1839).

Sudarydami vieną su kitu nesusijusius trianguliacijos tinklus K. Teneris ir F. G. W. Struvė puoselėjo mintį sukauptais matavimų rezultatais pasinaudoti spręsdami pagrindinį geodezijos uždavinį: nustatyti tikslų dienovidinio ilgį ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Siekiant šių tikslų buvo sutarta sujungti K. Tenerio ir F. G. W. Struvės trianguliacijos tinklus. Susitarimas įgyvendintas 1829 m., kai buvo išmatuota trianguliacijos grandinė tarp Pandėlio (Lietuva) ir Bristeno (Latvija). Matuojant šią grandinę vienus svarbiausių lauko darbų atliko Vilniaus universiteto mokslininkai: P. Slavinskis, J. Chodzka, M. Hlušnevičius, M. Žilinskis. Dienovidinio lankui skaičiuoti atrinktų trianguliacijos tinklų fragmentų matavimo rezultatus F. G. W. Struvė susistemino ir aprašė darbe "Arc du Méridien de 25°20'". Remdamasis šiuo F. G. W. Struvės darbu, 1888 m. Žemės dienovidinio ilgį apskaičiavo geodezininkas A. Bonsdorfas.

F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus Žemės elipsoido parametrų skaičiavimus, šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę.