Nuo XIX a. II p. visoje žydų diasporoje garsėjo Kauno (Viljampolės), Telšių ir Panevėžio ješivų vardai. Skirtingai nei tradiciniai žydų studijų namai – beit midrašai, kuriuose religiniai raštai buvo studijuojami savarankiškai, ješivos tapo formaliomis žydų švietimo institucijomis prilygusioms aukštosioms mokykloms. Į šias, Lietuvoje veikusias, dvasines rabinų seminarijas studijuoti atvykdavo žydai iš viso pasaulio. Kiekviena ješiva, turėjusi tik jai būdingą dėstymo specifiką arba kaip anuomet buvo sakoma "dvasią", sudarė unikalų Lietuvos žydų ješivų tinklą. Visos trys ješivos dar karo metais buvo atkurtos Izraelyje ir Amerikoje, kur iki šiol tęsia savo veiklą. Telšių ješiva 1942 m. tuo pačiu pavadinimu buvo atkurta JAV, Klivlende, kur tęsiama Telšiuose susiformavusi mokymo sistema.

 

Telšių ješiva buvo įkurta 1875 metais. Jos sėkmė siejama su rabinu Elizieriu Gordonu (1841-1910), garsaus rabino Izraelio Lipkino Salanterio mokiniu. 1884 metais tapęs ješivos vadovu, pirmasis Lietuvoje pritaikė modernius mokymo metodus: studentai turėjo laikyti stojamuosius egzaminus, po kurių buvo skirstomi į grupes pagal žinių lygį. Iki tol ješivose tęsiamą beit midrašų praktiką, kai kiekvienas savo nuožiūra pasirinkdavo skaitomą Talmudo dalį, Gordonas pakeitė nauja tvarka. Nuo šiol grupėmis suskirstyti studentai visą semestrą skaitydavo ir analizuodavo tą patį Talmudo fragmentą. Telšių ješivoje taip pat buvo pritaikyta nuolatinė žinių tikrinimo tvarka, kuri iki tol nebuvo praktikuojama kitose ješivose. Per trumpą laiką Telšių ješiva tapo vienu reikšmingiausiu žydų švietimo centru Rytų Europoje.

 

Po rabino Gordono mirties, 1910 m. ješivos vadovo pareigas perėmė rabinas Josefas Leibas Blochas, kuris sugebėjo ir toliau užtikrinti šios institucijos prestižą. J. L. Blocho vadovavimo metais buvo įdiegti studentų komitetai, kurie rūpinosi visais studentų materialiniais, socialiniais ir dvasiniais poreikiais. J. L. Blocho vardu siejama ir musaro studijų Telšių ješivoje pradžia. Iš pradžių, ješivos bendruomenės pasipriešinimo sulaukusios musaro studijos ilgainiui tapo integrali Telšių ješivos mokymosi dalimi, o J. L. Blochas pasižymėjo kaip genialus musaro žinovas. 1930 m. ješivos vadovu tapo jo sūnus rabinas Abraomas Isakas Blochas, vadovavęs ješivai iki jos uždarymo 1940 m. vasarą, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir ješivą uždarė.

 

Ješivų tinkle nusistovėjo postulatas, kad kiekvienas norinti gauti fundamentalų pasirengimą Toros studijose, turi pasimokyti Telšiuose.

 

Telšių ješivą sudarė daugelis pradų, o jos studijų metodikai turėjo įtakos daug veiksnių. Šios metodikos pagrindai – gilinimasis į pirminius šaltinius, pastangos perprasti ankstyvųjų žydų išminčių tekstuose išsaugotą mintį, stiprios logikos pagrįsta tekstų analizė, religinė filosofija su ypatingo, Telšiams būdingo musaro atspalviu.

 

Kiekviena ješiva turėjo savo specifinę atmosferą, taip vadinamą dvasią. Pavyzdžiui, sakydavo: "Telšių dvasia", "Vilijampolės dvasia" ir t. t. Kiekvienas tuoj pat labai tiksliai pajusdavo ir suprasdavo, ką tai reiškia. "Telšių dvasia" buvo siejama su įžvalgiomis studijomis ir subtiliu moralės bei psichologijos suvokimu.

 

Taip Telšiai prisipildė puikių Toros žinovų, protingų vyrų ir stropių mokinių. Dieną naktį ješiva siūravo tarsi audringa jūra. Besimokančiųjų balsai aidėjo ne tik iš sinagogos, bet ir iš nakvynės vietų, jie buvo girdėti netgi gatvėse. Visas miestas, beveik kiekviena Telšių gatvelė virto ješivos dalimi.