Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 28x11 m dydžio, aukštesne rytine dalimi. Šiaurės vakarų aikštelės krašte buvo pylimas, dabar čia yra 5 m pločio terasa 1,5 m statesniu šiaurės vakarų šlaitu. Šlaitai statūs, 20 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, apkasų, aikštelėje įkasto geodezinio reperio. Piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite auga krūmų guotas. Pietinėje ir šiaurės vakarų papėdėse, 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietės, kurioje rasta grublėtos keramikos, liekanos. 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Apie piliakalnio atsiradimą vietiniai gyventojai pasakoja padavimą. Sakoma, jog toje vietoje kažkada buvo didelis dvaras. Jis priklausė žiauriam ponui Kakeraičiui. Šis už mažiausią nusikaltimą baudžiauninkus bausdavo ir net žudydavo. Ponas turėjo tris dukteris. Iš visų gražiausia buvo jauniausioji duktė, vardu Pilė. Visi stebėdavosi, išvydę jos nepaprastą grožį. Ir pamilo gražuolę Pilę vienas jaunas dailus to pono baudžiauninkas Mindaugas. Pilė taip pat neliko abejinga šauniam jaunikaičiui. Sužinojęs, kad Pilė pamilo baudžiauninką, tėvas labai supyko ir liepė budeliams nuplakti Mindaugą. Tie jį mirtinai užplakė. Ponas įsakė baudžiauninką palaidoti taip, kad nė žymės neliktų. Sužinojusi apie tai, Pilė verkė, rankas laužė, o naktį išėjo kapo ieškoti. Atradusi nutarė mylimajam amžiną kapą supilti. Dieną, užsidariusi savo kambaryje, verkė, o naktį su prijuoste žemę nešė ir kapą pylė. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Mindaugo kapas stebuklingai auga. Pagaliau Pilė supylė aukštą kalną ir netrukus mirė. Nuo to laiko kalną ėmė vadinti Pilės kalnu, arba Piliakalniu.