Trijų valstybių Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pasienyje prigludęs Vištyčio regioninis parkas. Aukštos stačiašlaitės moreninės ir keiminės kalvos su tarpgūbriuose telkšančiais ežerais sudaro vertingiausią Sūduvos kalvyno kraštovaizdžio kompleksą. Čia pašiaušusi tris viršukalnes dunkso kuprotoji Dunojaus ketera, aplink ją – daugybė mažesnių kalvelių, apaugusių brandžiais plačialapių miškais, vertingomis pievomis. Plačiame duburyje tyvuliuoja didžiulis Vištyčio ežeras.

Drausgirio, Vištytgirio, Tadarinės miškai pasižymi Vidurio Europai būdinga augalija. Labai senuose skroblynuose esama pietuose paplitusių rūšių augalų: europinių miežvienių ir gebenių lipikių. Grybingirio miškas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur plyti neliesti, sunkiai praeinami miškai su skroblynų buveinėmis. Vištyčio regioniniame parke yra ir borealinių vakarų taigos, aukštapelkių ir tarpinių pelkių buveinių.

Nederlingi, akmenuoti, dauboti Vištyčio apylinkių laukai nedžiugino dideliais derliais, todėl daugiatautis Vištytis nuo seno garsėjo, kaip savotiškas amatų cechas. Iki šiol išlikę du unikalūs, neįkainojami technikos paminklai, tai Vištyčio vėjo malūnas su malūnininko namu ir Vištyčio aliejinė. Nuo Dabravolės, Vištyčio ir Pavištyčių piliakalnių atveria puikūs vaizdai į tyvuliuojantį ežerą ir jo apylinkes. Jų viršūnėse, tarsi kalnuose, beveik visuomet ūžauja vėjai. Įdomiausias parko riedulys – Vištyčio akmuo – šeštas pagal dydį Lietuvoje.