Dešinėje Vištytis - Kybartai kelio pusėje, 1 km. nuo Vištyčio slūgso trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo (po Barstyčių ir Puntuko akmenų). Akmens aukštis - 4 metrai, plotis - 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas "pėda" ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Labai keista akmens išvaizda. Kai žiūri nuo kelio, jis panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva, o taip pat didelėmis akimis bei nosimi. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu. Apie 1800 metus ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai akmenį labai gerbė. Akmens garbei Vištyčio centre 1997 m. pastatyta skulptūra, sukurta pagal akmens atsiradimo legendą, simbolizuojančią gėrio pergalę prieš blogį. Šios skulptūros autorius A. Sakalauskas.

Padavimas, kurį pasakojo Vištyčio krašto žmonės apie Didžiojo akmens atsiradimą: Labai senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje įsikūrė miestelis Torn (kitur minima miestelis Tor). Tada nebuvo ežero, kalnų ir akmenų, o aplinkui plytėjo neapžvelgiami ganyklų plotai. Miestelyje gyveno nuoširdūs ir draugiški žmonės, pavargę nuo sunkaus darbo. Miestelis buvo išsidėstęs ant kalvos, o pačioje kalvos viršūnėje stovėjo sena, sulinkusi bažnyčia. Kartą seniausia miestelio gyventoja susapnavo sapną: esą velnias žada paimti daug sielų. Išgirdę apie tai, gyventojai nutarė statyti naują bažnyčią. Kai bažnyčia buvo beveik baigta, apie ją sužinojo pats nelabasis. Jis labai užsirūstino ir nutarė nepasiduoti.