Alsėdžiai - kažkuo panašūs į Kernavę. Šiandien tylus periferijos miestelis mena kur kas reikšmingesnę regiono centro praeitį. XV a. pradžioje, Vytautui ir Jogailai apkrikštijus Žemaitiją, buvo imtos kurti vyskupijos ir statyti bažnyčios. 1421 m. įkurtai Medininkų (taip seniau vadinosi Varniai) vyskupijai, paties Vytauto raštu dovanota ir Alsėdžių gyvenvietė. Nuo pagoniškų laikų miestelio centre stūkso dvi kalvos, turėjusios kulto ir gynybinę reikšmes. XV a. viduryje aštuntasis žemaičių Vyskupas Motiejus II Topolietis taip susižavėjo Alsėdžiais, jog čia ne tik suplanavo statyti bažnyčią, bet pirmiausia pastatė vyskupų dvarą, vasaros rezidenciją. Ant vienos iš kalvų "dvynių" 1465 m. iškilo dvaras, o įrašai bažnyčios inventoriuje liudija bažnyčią buvus pastatytą 1471 m.

Iki pat XIX a. vidurio Žemaičių vyskupai rezidavo ne Varniuose – oficialiame Žemaičių vyskupystės centre, o jų pamėgtuose Alsėdžiuose. Vietovė Bažnyčios hierarchams taip patiko, jog iš vasaros rezidencijos buvo gana greitai paversta ištisus metus gyvenamais pastatais – tai liudija gausūs koklinių krosnių likučiai, rasti buvusio dvaro vietoje. Ikimodernios valstybės gyvenime Bažnyčia ir Vyskupas buvo vienos svarbiausių ne tik religinių, bet ir politinių bei kultūrinių institucijų valstybėje, tad nekeista, jog Alsėdžiuose anuomet virė gyvenimas: veikė turtinga biblioteka, kanceliarija, vyko vyskupų suvažiavimai (sinodai), medinė dvaro sodyba buvo išplėsta, apsodinta parkais, iškasti tvenkiniai, įkurtas žvėrynas su egzotiniai gyvūnais. Ant gretimos kalvos iškilusi bažnyčia priekiniu fasadu buvo atsukta į vyskupų dvarą. Po poros šimtmečių, praūžus reformacijai ir kontreformacijai, bažnyčiai įgaunant vis daugiau galios ir įtakos, pirmoji bažnytėlė veikiausiai nebeatitiko "modernių" poreikių ir XVII a. penktajame dešimtmetyje Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius kalvos papėdėje pastato naują, o senąją 1677 m. nugriauna.

Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia iškilo XVIII a. pabaigoje Žemaičių vyskupo Stepono Jono Giedraičio iniciatyva. Šventovė, nukasus iki tol gerokai aukštesnę buvusią kalvą, vėl pastatyta pirmosios vietoje. Greta iškilo ir medinė varpinė. Erdvios liaudiško baroko stiliaus bažnyčios fasadai - lakoniški, stilistiškai epochą išduoda tik šalmo formos bokšteliai. Patekus į vidų mus pasitinka net 8 altoriai, barokinė augalinė sienų tapyba ir šventųjų paveikslai. Teigiama, jog didžiojo altoriaus dešinėje esantis Šv. Baltramiejaus altorius paveikslas išliko nuo pirmosios bažnyčios laikų. Neabejotina, jog iš antrosios bažnyčios mus pasiekė vertingi XVIII a. pirmos pusės vėlyvojo baroko Šv. Onos ir Šv. Barboros paveikslai, saviti tapybos meno pramokusių, tačiau neprofesionalių vietos meistrų darbai. Kaip kultūros paveldo kompleksą šiandien saugome to paties laikotarpio bažnyčią ir varpinę, XIX a. statytą lakoniškų formų medinę koplyčią ir XX a. pradžios šventorių juosiančią akmenų tvorą su kalvio darbo vartais.