1283 m., baigę nukariauti Prūsiją ir pradėję nuolatinį karą su Lietuva, kryžiuočiai pirmuoju savo taikiniu pasirinko Bisenės pilį. Prūsijos žemės magistras Konradas iš Tirbergo "su didele kariuomene perėję žiemos metu užšalusį Nemuną ir, įsiveržę į Lietuvos žemę, nuo ryto iki pietų smarkiai puolė pilį, vardu Bisenė, ir puldami buvo taip įnirtę, kad, nukovę daugybę pilies gynėjų ar mirtinai sužeidę, galop įsiveržė į ją ir pavertė pelenais, vienus pilėnus paėmę į nelaisvę, o kitus sužeidę. Kita kariuomenės dalis įsibrovė į šios pilies apygardą ir, nusiaubusi kraštą ugnimi, su didžiausiu grobiu sugrįžo atgal. Šio antpuolio metu daug krikščionių buvo sunkiai sužeista, o 4 broliai bei vienas tarnas su arkliais ir ginklais paskendo Nemune, nes jų neišlaikė ledas". Pilis buvo atstatyta, bet vėlesni šaltiniai Bisenės nebemini, lietuvių gynybos forpostas buvo perkeltas į Veliuoną.

Bisenės pilis stovėjo Kartupėnų piliakalnyje. Sprendžiant pagal esamą piliakalnio išvaizdą, pilis užėmė apie 50x30 m dydžio plotą, pailgą R–V kryptimi, apjuostą medinėmis sienomis, kurių išorinėje pusėje buvo statūs 20 m aukščio šlaitai. R krašte siena stovėjo ant 7 m aukščio pylimo. Čia išorinis status 8 m aukščio šlaitas leidžiasi į 25 m pločio griovį 7 m pločio dugnu, skiriantį pilies kalvą nuo toliau į R esančios aukštumos. Kelias į pilį vedė pylimo PR papėde (likę žymės).

1830 m. J. Foigtas sutapatino Pieštvės ir Bisenės pilis ir lokalizavo jas tarp Veliuonos ir Kauno, o 1838 m. T. Narbutas sukonkretino šią lokalizaciją, nurodydamas Seredžiaus piliakalnį. M. Tiopenas išaiškino, kad Bisenė buvo netapati Pieštvei: ji stovėjo prie Nemuno, tarp Kristmemelio ir Veliuonos. Nors kai kurie vėlesni tyrinėtojai bandė Bisenės ieškoti ir į vakarus nuo Kristmemelio, Batūra, laikydamasis M. Tiopeno apibrėžimo, ją įtikinamai lokalizavo Kartupėnų piliakalnyje. Piliakalnis pirmą kartą aprašytas 1960 m., jis archeologiškai netyrinėtas.