Mūrinis Kretingos malūnas pastatytas Akmenos upės slėnyje XVIII a. pab. Naujoji vadinamoji žydų gyvenvietė turėjo 15 medinių namų, tarp kurių mūrinis malūnas buvo svarbus architektūrinis akcentas. Tuomet čia buvo pastatyta ir užtvanka – krintantis vanduo suko du malūno ratus. Nors priklausė Kretingos dvarui, šaltiniuose ir liaudies šis malūnas vadinamas miesto malūnu, kadangi daugiausia tarnavo miestiečių poreikiams. Jis laikytinas seniausiu Kretingos rajone. Šalia malūno pastatytas naujas medinis tiltas, stovėjo dvarui priklausiusi smuklė. Malūnas statytas baudžiauninkų iš vietinių medžiagų. Vietos meistrai, neturėdami specialaus išsilavinimo, statė vadovaudamiesi pačių patirtimi, tęsdami vietinės architektūros tradicijas. Pagrindinėmis statybinėmis konstrukcijomis ir architektūrinėmis formomis tokie malūnai panašūs į kitus pastatus, bet paskirties ypatybėmis ir įrenginiais išsiskiria iš aplinkos.

1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje minima, kad malūnas neseniai pastatytas ir dar nebaigtas dažyti. Pastatas mūrytas iš akmenų ir degtų plytų – monumentalūs akmens mūro pastatai (sienų storis 90–100 cm). XVIII a. pab. pastato išorė tinkuota ir balinta kalkėmis. Vėliau išorė beveik nekito, tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo nuskeltas šiaurės ir vakarų fasado kampas, kadangi jis kėlė pavojų eismo saugumui. Lubos, grindys, perdengimai ir stogo konstrukcijos medinės. Stogas gegninės konstrukcijos, pusskliautis, XVIII a. pab. dengtas šiaudais, XX a. pr. – gontais (skiedromis, nuo miesto pusės dažytas raudona spalva), nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio – čerpėmis. Malūno patalpa suskirstyta į dvi dalis: gyvenamąją ir gamybinę. Gamybinėje dalyje stovėjo malimo įrenginiai, gyvenamojoje buvo įrengta malūnininko gyvenamoji troba, kambarys ir kamara.

Nuo pastatymo iki XX a. vid. malūnas, kaip ir Kretingos dvaras, turėjo keletą savininkų: valdė Ignotas Jokūbas Masalskis, Vincentas Potockis, Platonas Zubovas, 1875–1940 m. priklausė Tiškevičių giminei. 1917 m. Kretingą užėmę vokiečiai ją elektrifikavo – vandens malūne prie Akmenos upės įrengė elektros stotį ir nutiesė miestelyje orinę elektros liniją. 1928 m. prie malūno atidaryta lentpjūvė, kurios mechanizmai buvo varomi žibaliniu motoru "Beng" (40 arklio jėgų). 1940 m. malūnas nacionalizuotas ir perduotas apskrities vykdomajam komitetui. Pagal paskirtį jis naudotas iki 1968 m. (kartu čia buvo ir sandėlis). Malūną uždarius, dalis įrenginių buvo išardyta ir perkelta į malūną Bajorų kaime (uždarius šį malūną, įrenginiai išmontuoti), dalis sunyko. Pastato vakarinis galas ilgai naudotas kaip gyvenamos patalpos: įrengti du gyvenamieji butai, vidaus erdvės padalytos pertvaromis, užmūryti kai kurie langai, durys. 1972 m. buvęs vandens malūnas perduotas Plungės LKGĮ "Minija", vėliau – rajono kultūros skyriui, nuo 1987 m. – Vidmantų agroprekybiniam tarybiniam ūkiui. 1982 m. Klaipėdos PKI architektai parengė malūno restauravimo ir pritaikymo jaunimo kavinei darbų projektą, kuris nebuvo įgyvendintas.

1998 m. kretingiškis verslininkas, buvęs šaulių rinktinės vadas, Stasys Srėbalius malūną prikėlė antram gyvenimui – jį restauravo ir įrengė piceriją. O 2009 m. po ilgokos pertraukos, Kretingos miesto malūne įsikūrė restoranas "Vienaragio malūnas".