XVIII a. II p. praskolintą Liukonių dvarą iš Vilniaus tauriniko B. Mušnickio įsigijo LDK karinis ir politinis veikėjas Simonas Martynas Kosakovskis (1741-1794). 1767 m. S. Kosakovskis prisijungė prie Radomo konfederacijos, tais pačiais metais buvo Radomo konfederacijos diplomatinės misijos Rusijoje sekretorius. Iš pradžių palaikė Stanislovą Augustą (1732-1798), bet po to pasisakė su aštria kritika Repnino seime ir prisijungė prie Baro konfederacijos. 1768 m. rudenį rusų armijos antpuolis privertė jį išvažiuoti į Prūsiją. 1775 m. susitaikė su karaliumi ir tapo vienu iš prorusiškos grupuotės vadų. Dvaro pirkimą S. Kosakovskis įteisino 1782 m. liepos 31 d. ir rugpjūčio 27 d. sodyboje apsigyveno.

Ant aukšto Širvintos upės kranto S. Kosakovskis pasistatė ištaikingus dviaukščius rezidencinius rūmus su pagalbinių pastatų kompleksu. Greta rūmų stovėjo 4 mūrinės oficinos. Statinius supo preciziškai sutvarkytas angliškas sodas ir parkas, kuriame buvo gausu želdinių, gėlynų bei įvairių atrakcionų. Rūmų žemutiniame aukšte buvo etmono kanceliarija bei kambariai svečiams. Antrame aukšte buvo įrengti keli salonai, valgomasis, bilijardinė, dvarininkų miegamieji kambariai. Rūmuose buvo biblioteka, muzikos instrumentų, ginklų bei įvairių senienų rinkiniai. 1790 m. generolo-majoro laipsnyje įstojo į Rusijos armiją ir dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Turkiją Balkanuose. Tapo vienu iš Targovicos konfederacijos organizatorių ir vadų. 1792 m. jo vadovaujamas Rusijos korpusas pradėjo antpuolį į ATR teritoriją iš Polocko pusės. 1793 m. tapo Lietuvos didžiuoju etmonu.

Prasidėjus 1794 sukilimui palaikė Rusijos politiką, 1794 m. balandžio 24 d. buvo sukilėlių pakartas Vilniaus rotušės aikštėje. Po jo mirties buvo sudarytas rūmų turto inventorius ir paskelbta, kad visas etmono kilnojamasis turtas konfiskuojamas valstybės iždo naudai. Dvarą paveldėjo sūnėnas, Juozapas Antanas Kosakovskis (1772-1842). Dėdės S. Kosakovskio protekcijos dėka tapo LDK divizijos I brigados vėliavininku. J. Kosakovskis buvo Tado Kosciuškos (1746-1817) šalininkas. 1812 m. įstojo į prancūzų armiją. Kaip ir nemažai Lietuvos-Lenkijos patriotų siekė su Prancūzijos pagalba atstatyti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. ribose. Juozapas Antanas Kosakovskis greit tapo Napoleono Bonaparto adjutantu. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis bei prancūzų grafo-comte titulas.

Dvare buvo sukaupęs nemažą Napoleono karų eksponatų kolekciją. Parke generolas J. Kosakovskis pastatė paminklą savo kovos žirgui, kuris dalyvavo su juo Napoleono kampanijose. Kadangi buvo bevaikis, po jo mirties dvarą paveldėjo brolvaikis Pranciškus Kosakovskis (g. 1815 m.), vedęs Katažiną O'Braen de Lasi (mirusią apie 1910 m.). Jie turėjo vienintelį sūnų Patriką, mirusį jaunystėje (1850-1867). 1859 m. gaisro metu rūmai sudegė ir nebuvo atstatyti. Išlikę senienų muziejaus eksponatai buvo atiduoti Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, o vienoje iš mūrinių oficinų po nedidelės rekonstrukcijos apsigyveno dvarininkai. Tuo metu prie rytinio fasado buvo pristatyta didelė medinė veranda.

1917 m. dvarvietę nusipirko Lumbis, o per žemės reformą tarpukario Lietuvoje dvaras buvo išparceliuotas. Dalį žemių nusipirko Šimelionis, kuris pasistatė malūną, lentpjūvę, namą. Iki 1924 m. dvarelyje buvo įsikūrusi Lietuvos kariuomenės mokomoji dalis, vėliau pastatas buvo atiduotas mokyklai, 1932 m. kapitaliai remontuotas. Po karo ilgą laiką oficinoje veikė Liukonių septynmetė mokykla. 1958 m. parkas buvo paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. Oficina šiuo metu privatizuota ir laukia restauracijos.