Saugų malūnas pastatytas 1908 m. kaip pagalbinis Vilkyčių kaimo malūnui. Vilkyčiuose, galima sakyti, stovėjo net ne malūnas, o visa stotis, miltais aprūpinusį Memelį – tuometę Klaipėdą. Kai Vilkyčių malūno pajėgumų ėmė trūkti, nuspręsta dar vieną malūną statyti Saugose. Iš Vokietijos Saugų malūno statybai reikalinga įranga buvo atgabenta traukiniu. Iš pradžių malūno ir po juo buvusios lentpjūvės mechanizmus suko garinis variklis, o apie 1936 m. buvo pastatytas dyzelinis vieno cilindro variklis (pagamintas 1885 m. Vokietijoje). Jį užkūrus, iš toli matydavosi periodiški – kas 30 sekundžių – dūmų pliūpsniai iš kamino. Iš to žmonės spręsdavo, kad girnos sukasi, grūdai malami. Atsiradus elektrai, 1953 m. buvo pastatytas elektrinis variklis.

Saugų malūnas buvo sumūrytas iš plytų, kurias gamino Šilutėje. Dar ir šiandien jose nematyti nė vieno įtrūkimo.

Malūnas jau seniai nustojo būti neatsiejamu žmonių gyvenimo ir gyvybės simboliu, jo girnos nebemala miltų. Bet krašto paveldo puoselėtojų dėka jis kraštui ir, ko gero, visai malūnų Lietuvoje istorijai svarbus tuo, kad jame iki pat šių dienų išliko autentiška malūno technologinė įranga bei autentiški švediški ir vokiški gateriai, vagonėliai. Čia veikė ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė. Lentpjūvė išliko iki šių dienų.