Gyvenamieji namai Subačiaus gatvėje (dabar nr. 47 ir nr. 49) pastatyti dar XIX a. pab. – 1898 m. Baronas Hiršas savo lėšomis užsakė šių namų statybą neturtingiems žydų bendruomenės nariams, kurie čia ir gyveno iki pat 1941 m., kuomet nacistiniai okupantai juos iškeldino ir nužudė Paneriuose. 1943-1944 m. buvę gyvenamieji namai paversti prievartine darbo stovykla H.K.P. 562 žydų tautybės asmenims. Visgi net 250 čia pakliuvusių žydų pavyko išgyventi, pasislėpti malinose (slėptuvėse) ir išgyventi iki nacių atsitraukimo iš Lietuvos. 

Kaip tai pavyko? Nacių karininko K. Plagges dėka – 1941 m. fronto nuneštas į Vilnių K. Plagge nebuvo visiškai eilinis karininkas – savo padalinyje jis buvo atsakingas už techninę priežiūrą ir jos palaikymą. Nuo pat jaunystės nacistinei ideologijai prielankumą reiškęs vyras Vilniuje pamatęs, kaip elgiamasi su nekaltais žmonėmis, pasirinko ištikimybę savo principams, o ne ideologijai ir pradėjo gelbėti vietos žydus. Būdamas atsakingas už techninę priežiūrą jis turėjo teisę išduoti darbo leidimus geriausiems mechanikams – šie leidimai buvo kaip tam tikra apsauga nuo tiesaus kelio į Panerius visai "mechaniko" žydo šeimai gete, o K. Plagge jų išdalijo daugiau nei 200 ir visai ne pagal mechaniko profesiją.

Deja, 1943 m., po pirmųjų Vilniaus geto žydų deportacijų į koncentracijos stovyklą Estijoje, gerasis nacis suprato, kad su šiais leidimais nieko nebeišgelbėsi, tad ėmėsi kitokių priemonių. Taip mes atsiduriame vėl prie namų Subačiaus gatvėje istorijos, kur buvo įkurtas darbo kalėjimas, o nuo 1943 m. K. Plagge pasirūpino, jog būtų paskirtas jam vadovauti – čia Vilniaus geto likvidacijos metu jis perkėlė kiek galėdamas daugiau geto žydų ir taip bent kuriam laikui pratęsė jų gyvenimą. Visgi, kadangi K. Plagge buvo tiesiog vokiečių karininkas, bet nepriklausė SS daliniams, jo galimybės lemti žydų išgelbėjimą buvo ribotos. 1944 m. sovietams priartėjus prie Lietuvos K. Plagge paskutinįsyk apsilankė darbo stovykloje ir slapta įspėjo kalinius, jog stovyklą planuojama likviduoti. Ir jis buvo teisus. Daliai stovykloje buvusių žydų, apie 150 asmenų, pavyko pabėgti arba pasislėpti savo suręstose malinose, taip jie išgyveno nacistinę okupaciją. Deja, tų sėkmingųjų buvo tik mažuma – likviduojant stovyklą likusieji rasti buvo nužudyti vietoje. Pats Plagge atsitraukė su vokiečių kareiviais į Vakarus, išgyveno Antrąjį Pasaulinį karą, o po to kaip ir daugelis jo bendražygių Vilniuje buvo teisiamas už dalyvavimą Holokauste. Tačiau, kaip žinome, jo atvejis buvo ypatingas – išgyvenusiųjų liudijimai padėjo jį išteisinti. Vėliau tie patys išgelbėtieji Vilniaus žydai kelis kartus kreipėsi į Jad Vašem muziejų Izraelyje dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo K. Plaggei. Šis kreipimasis sukėlė daug disputų, ir prireikė daugiau nei 50 metų, jog būtų suvokta, kad ir tarp nacistinei ideologijai prielankumą jautusių žmonių buvo humaniškos ir laisvos dvasios herojų – 2005 m. galiausiai K. Plaggei oficialiai suteiktas žydų gelbėtojo vardas.

Šiandien Subačiaus g. 47 ir 49 stovintys namai nestokoja atminimo ženklų. Ant namų kabo lentelės su užrašais hebrajų, anglų, lietuvių ir jidiš kalbomis, pasakojančios tą pačią pastatų istoriją, bet nutylinčios K. Plagges, gelbėtojo istoriją. Tikriausiai todėl, kad kuomet lentelės buvo pakabintos, K. Plagge dar nebuvo gavęs Pasaulio tautų teisuolio vardo. Visa vieta išliko itin mažai pakitusi nuo 1944 m., kuomet buvo likviduota čia veikusi priverstinio darbo stovykla. Reikėtų patikslinti – likviduota sunaikinant žmones – tačiau pastatai liko kaip stovėję, o sovietmečiu jie ir vėl buvo pritaikyti kaip gyvenamieji namai. Taip jau kuris laikas šių namų gyventojai nė patys to nežinodami kasdien mindė pastatų kieme esančią masinę žydų kapavietę.

Vietos istorijos atminimas išsaugotas ne tik lentelėmis ar atminimo akmenimis – 2018 m. režisierius Jaronas Niskis sukūrė dokumentinį filmą "Gerasis nacis" (angl. "The Good Nazi"), kuriame papasakota Vilniaus žydų tragedija.