Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia ypatinga tuo, kad tai – bene vienintelė Europoje išlikusi trikampė medinė bažnyčia. Trikampis bažnyčios pastato planas labai neįprastas ir yra siejamas su Šv. Trejybės simboliu. Barokinė Degučių bažnyčia iškilo 1760-aisiais. Ją pastatė Vainuto seniūnas Tadas Bilevičius, o svarbiausi fundatoriai buvo Adomas Bilevičius su žmona Bogumila Budrikaitė. Manoma, kad statyti bažnyčią galėjo paskatinti "tamsi giminės dėmė": iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad Bilevičių giminę sukrėtė tragedija, kai Aleksandras Bilevičius užpuolė brolio Jono, Vainuto seniūno, dvarą, o užpuolimo metu žuvo Jono dukra Joana. Aleksandras Bilevičius greičiausiai pradėjo, o jo sūnus Tadas Bilevičius baigė statyti ir įrengė bažnyčią.

Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, Degučių bažnyčios gyvenimas tekėjo stebėtinai pastoviai. Parapija visada buvo maža, todėl neturtinga. Tačiau ne vienas dokumentas liudija, kad ji buvo tvarkingai prižiūrima. Per du su puse šimto metų bažnyčia nedaug tepasikeitė, nors buvo triskart atnaujinta – 1840 m., XIX a. pabaigoje ir 1923-1938 m. 2011 m. restauruojant bažnyčios eksterjerą ant vienos lubų sijos rastas užrašas, kad pastarasis bažnyčios interjero – lubų, sienų, frizo, vargonų tribūnos dažymas buvo atliktas po 1984 m. Nutarta išsaugoti šį atidengtą užrašą.

Bažnyčios vidaus erdvę dengia lygios lubos, remiamos dviejų lygiagretes sijas laikančių stulpų. Kampe priešais pagrindinį įėjimą – presbiterija. Joje įkomponuoti trys puošnūs drožybiniai barokiniai altoriai, kurie sudaro vientisą meninį ansamblį. Sudėtingiausias ir išraiškingiausias iš jų Didysis altorius. Jį puošia ažūrinės kolonos, lenkti šoniniai sparnai. Centre kabančio paveikslo rėmai smulkiai drožinėti akanto šakelių, vynuogių kekių, susipynusių juostų ornamentais. Altoriaus viršų vainikuoja stambus rokoko kartušas ir dvi medinės šv. Barboros ir šv. Elenos skulptūros. Iki šiol išliko trys viršutinio altorių tarpsnio šv. Antano Paduviečio, šv. Judo Tado ir šv. Juozapo paveikslai, sukurti apie 1760-1763 m., to paties dydžio vienodos baroko ornamentinės formos, taip pat dabartinis titulinis šv. Vincento atvaizdas. Pastarasis paveikslas jau XVIII a. laikytas maloninguoju. 1814 m. inventorius mini pagalbos žmonėms liudijimus – vieną rankos ir du kojos formos votus. Išskirtinis bažnyčios įrangos elementas yra sakykla, kurios apačioje įmontuota klausykla. Tai gana retai pasitaikanti architektūrinė kompozicija, padedanti tausoti nedidelės patalpos erdvę. Bažnyčios šventorius apsuptas akmenų tvora. Dveji vartai įterpti tarp masyvių cementinių stulpų. Šventoriuje – koplytėlė, medinis kryžius su liaudies skulptūromis ir keturšonė, lentomis apkalta varpinė. 2011 m. buvo baigti Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuoti Šv. Vincento Ferero bažnyčios eksterjero tvarkymo darbai.