Kaune esanti velnių kolekcija pradėta rinkti žymaus lietuvių dailininko, profesoriaus, visuomenės veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966). Neįprasta ir istorija susijusi su šios kolekcijos atsiradimu. 1906 m. rengiant pirmąją lietuvių dailės parodą dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui vienas žemaitis padovanojo medinio velnio skulptūrą, kaip lietuvių liaudies meno objektą. A. Žmuidzinavičius liaudies pavelde įžvelgė ne tik etnografinę, bet ir didžiulę meninę vertę, tautodailę suvokė kaip valstybės kultūros politikos dalį. Per savo gyvenimą dailininkas surinko 23 skirtingas kolekcijas, tačiau labiausiai paties vertinama buvo velnių kolekcija. Iš pradžių A. Žmuidzinavičius planavo surinkti tik trylika velnio tuzinų - 169, tačiau greitai surinko dvidešimt - 260. Visi jie buvo dovanoti draugų, bendraminčių, bičiulių.
Kipšas, pinčiukas, bevardis, Bekelnis, biesas, ponaitis - tai tik keletas vardų, kurių lietuvių kalboje yra daugiau nei tūkstantis. Kas šis paslaptingasis? Kas gi toks šių tūkstančio vardų savininkas, į kurį kreiptis, kviečiant vardu, išdrįsdavo ir išdrįsta ne kiekvienas. Ši paslaptis sudomina dažną net ir šiandieniniame mokslo ir naujovių amžiuje. Keistas ir nenuspėjamas tai mitologinis personažas, intriguojantis savo suktais ir pagundas keliančiais pasiūlymais, nuolat keliantis pasipiktinimą dėl nedoro elgesio, o kartais jam pajuntamas net ir gailestis dėl naivaus patiklumo ir kvailumo.
Velnias yra nenuspėjamas ne tik piktavališku charakteriu. Jo išvaizda taip pat labai apgaulinga. Jis gali būti tiek žmogumi, tiek gyvūnu. Pasirodo jis netikėtai, niekieno nekviestas ir nelaukiamas kaimo pasilinksminimuose, vestuvėse, su juo galima susidurti medžiojant ar dirbant lauko darbus. Ateina velnias apsimetęs ponaičiu, muzikantu, vokietuku. Atspėti, jog apsilankė nelabasis galima pagal kuprą, kanopas, uodegą ar pamačius po skrybele slepiamus ragus. Užuominų apie velnio ryšius su gyvuliais lietuvių folklore yra labai daug. Jis pats juos kuria, turi ištisas kaimenes bei ir pats mėgsta pasirodyti naminio gyvulio pavidalu. Pagrindinis velnio gyvulys - ožys, tad neveltui jis juo ir pasiverčia. Bet taipogi velnias gali persikūnyti į arklio, avino, kiaulės, katino, o kartais net ir meškos, kiškio, vilko ar juodvarnio pavidalą.
Velnio populiarumą mūsų kultūroje atskleidžia daugiau nei 5000 sakmių ir pasakų, kuriose minima ši mitinė būtybė, beje Lietuvoje suskaičiuojama ir apie 400 vietovardžių, kurie sietini su velniu: Velnio duobė, Velniaraistis, velniabalė ir t.t. Šie pavadinimai vaizdžiai charakterizuoja šio padaro gyvenamąsias vietas: pelkes, balas, tamsius raistus. Dažnai jis tūno po kelmais ar akmeniu miške, neretai sutinkamas ir karčiamose bei malūnuose. Jo karaliavimo laikas – naktis arba tamsus paros metas. Nuo seno tikima, kad velnio galima atsikratyti malda, šventųjų minėjimu, rožiniu, kryžiumi. Bijo jis ir šermukšnio, linų, švęsto vandens, duonos ir net skaičiaus vienas.
Antrame muziejaus aukšte eksponuojami liaudies meistrų, amatininkų ir profesionaliosios dailės autorių sukurti velniai, padovanoti muziejui po kolekcijos pradininko A. Žmuidzinavičiaus mirties. Intensyviai kolekcija pradėjo augti XX a. 8-9 dešimtmečiais. Tuo metu vyravusi politinė santvarka buvo palanki šio mitologinio personažo populiarinimui. Tai nebuvo vien tik tautosakinis, folklorinis praėjusių laikų artefaktinis atspindys. Velnio personažas tapo parankiu ideologijos atspindžiu, kuomet Sovietų sąjungoje buvo diegiama, jog katalikiškas tikėjimas yra praėjusių laikų naikintinas rudimentas. Kiekvienas norintis galėjo pašiepti tikėjimą vaizduojant velnią ir tai buvo tarsi smagus pokštas, kuomet neigiamas personažas patiria "nekaltą" transformavimą į smagų, naivų, patiklų, charizmatišką ar net simpatišką savo išvaizda personažą. Tuo laiku tarp tautodailės dirbinių daugėjo gaminamų suvenyrų su velnio vaizdais (medalių, medinių kaukių, skulptūrėlių, keramikinių vazų, bokalų, žvakidžių, švilpukų, taurelių, stipriesiems gėrimams), kurie buvo perkami kaip linksmos šventinės dovanos.
Trečiajame muziejaus aukšte eksponuojamos užsienio – artimojo ir tolimojo – lankytojų dovanos. Tai velniai ir kaukės iš Europos, Amerikos, Azijos, Afrikos šalių. Iš dalies atskleidžiama velnio samprata pasaulio tautų etnografijoje, demonologinės būtybės, šventės. Ekspozicija pristatoma pagal užsienio šalis, iš kurių yra į muziejų atkeliavę objektai. Didesnė dalis eksponuojamų kūrinių - lankytojų dovanos.
