Išnaudojant vietas, kuriose sutelktai gyveno žydai, Antrojo pasaulinio karo metu okupavę Lietuvą 1941 m. vasarą naciai steigė getus: 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje Mažasis getas buvo įsteigtas istoriniame žydų kvartale – vietoje, kur prasidėjo Vilniaus žydų istorija, o Didysis getas apėmė greta istorinio kvartalo buvusias gatves ir kiemus, kuriose sunkiai kvartale išsitenkantys ir patogesnių gyvenimo sąlygų ieškantys žydai mėgo gyventi nuo pat XVIII a. pabaigos. Iki karo Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančius žydų, visi jie prievarta buvo priversti keltis į steigiamus getus. Mažasis getas egzistavo tik porą mėnesių, didžioji dalis jo gyventojų per šį trumpą laikotarpį buvo nužudyti, o likusieji gyvi perkelti į Didįjį getą 1941 m. gruodį. 1943 m. rugsėjo 23 d. Didysis Vilniaus getas likviduotas, o tie, kuriems iki tol nepavyko pabėgti iš geto, buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas už Lietuvos ribų.

Nors didžioji dalis geto gyventojų dienomis buvo išvedami už geto ribų dirbti privalomųjų darbų, geto gyventojų kultūrinis gyvenimas veikė pačiame gete – menininkai čia ir toliau bandė kurti, gete veikė orkestras, teatrai jidiš ir hebrajų kalbomis, du chorai, mokyklos, biblioteka, knygynas, muziejus, sporto aikštelė ir t.t. Didžioji dalis šių iniciatyvų buvo nelegalios ir neleistinos gete, tačiau nepaisydami pavojų žmonės siekė išlaikyti žmogiškumą nužmoginančiomis sąlygomis.

Dabartinėje buvusio Didžiojo žydų geto Vilniuje teritorijoje išlikę daugybė objektų menančių tragišką Antrojo Pasaulinio karo istoriją. Pasivaikščiojimą po šias atminties vietas siūlome pradėti nuo buvusios pagrindinių Didžiojo geto vartų vietos Rūdninkų g.-Visų šventųjų g. sankryžoje – šiandien čia kabo ir memorialinė lenta su viso buvusio geto planu ir keletu pažymėtų esminių objektų gete. Toje pačioje Rūdninkų g., dabar 6-tuoju numeriu pažymėtame name, buvo ir geto tarybos, kitaip žinomos kaip Judenratas, būstinė, įsikūrusi iki karo veikusios Vilniaus žydų realinės gimnazijos pastate. Prie pat vartų į Judenrato būstinės vidinį kiemą, iš Rūdninkų gatvės pusės pažvelkite žemyn – čia guli ir Atminimo akmuo Icchokui Rudaševskiui – jaunuoliui, gyvenusiam ir rašiusiam dienoraštį Didžiajame gete – būtent iš jo pasakojimų, dabar išleistų ir lietuvių kalba, galime sužinoti gausybę detalių apie geto kasdienybę. Tarp Rūdninkų ir Mėsinių gatvių esančiame skvere yra ir nedidelė geto aukų atminimo aikštė, šalia jos išvysite ir paminklą Vilniaus gydytojui Cemachui Šabadui – nors pastarasis mirė dar 1935 m. ir su geto gyvenimu tiesiogiai nebuvo susijęs, tačiau jo atminimas glaudžiai persipynęs su gausybės Vilniaus žydų, kalėjusių gete 1941-1943 m., gyvenimais.