Tai 46 sodybų pailgo plano, smulkios erdvinės struktūros gatvinis kaimas, įsikūręs 16 a. viduryje Šventelės slėnyje, kurį kerta Miškinėlės upelis, ištekantis iš Miškinio ežero. Iš pietų pusės "Salą" skalauja Švenčionių aukštumos banguotos kalvos. 1741 metais gyvenvietę sudarė 7 sodybos, kuriose buvo įsikūrę 16 gyventojų. Dar nuo caro laikų kaimas priklausė įvairiems valdininkams: Švenčionims, Zablatiškei, Ceikiniams, Kaltanėnams, Šventos dvarui... Kito ir pats gyvenvietės vardas. Caro metais kaimas vadintas "Didžiuoju kaimu", "Didžiuoju sodžiumi". Patys gyventojai dažnai savo kaimą vadina "Salomis" ar "Sala". 1940-1945 metų laikotarpiu du didžiuliai gaisrai sunaikino didesnę dalį pastatų. 1991 metais buvo jau 30 sodybų... Išlikę 4 autentiški kluonai, XIX a. 4 svirnai šoniniais priesvirniais, 6 pirkios, 5 pirtys ir 3 rūsiai – architektūros paminklai. Būtent dėl šio architektūrinio ir kultūrinio paveldo 1971 metais gyvenvietėje esantys pastatai paskelbti kultūros paminklais. Didžiasalio etnokultūrinį draustinį sudaro 42 sodybos. Taip stengiamasi išsaugoti autentišką, tradicinę statinių architektūrinę išraišką, gamtinę aplinką.