Šiame skaitmeniniame amžiuje sunku įsivaizduoti, kad tarpukariu pagrindinis išorinės teatro komunikacijos įrankis buvos afišos (plakatai). Jie pranešdavo apie teatre vykstančias premjeras, o iš jų dizaino lengvai būtų galima nusakyti, kokiu periodu buvo sukurti. Spaudai ir technologijoms žengiant į priekį, tendencijas vydavosi ir teatras – plakatuose atsirasdavo patrauklesni grafiniai sprendimai, piešinius pamažu keitė fotografijos. Teatro afišose atsispindėjo technologinės galimybės, formavosi kitokios dizaino tendencijos, palaipsniui jos įgijo didesnę meninę vertę.

Menininkui Vyteniui Jakui į teatrą iš Laisvės alėjos vedanti arka ("bromas") ir jo vietos detalės padiktavo kūrinio idėją: "Tai ne teatras". Tai iš gyvenimo ateinanti idėja, su kuria sąsają turėtų ir galėtų atrasti kiekvienas. Menininko kūrinys kupinas dviprasmybių ir ironijos. Jį paveikė nenustojanti suktis pandemijos grandinė, veiklos "online" erdvėje, personažų susidvejinimas, būtis tarp tikrovės ir iliuzijos, o ir pati arka, jungianti Laisvės alėją su paslaptingu teatro kiemu, primygtinai kelia klausimą – kur yra riba tarp teatro ir realybės? Eidami pro ją sutiksite personažų kitokiuose, neįprastuose amplua. Jie tarsi dar kartą kviečia suabejoti – tai teatras, ar ne?