Praeityje, kai trūkdavo druskos, vietinių apylinkių gyventojai šaltinio vandenį gabendavosi į namus statinėmis maistui gaminti. Šiais ir greta esnčiais šaltinėliais buvo susidomėta dar 1787 m. LDK kancleris J. Chreptavičius ir Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas čia atsiuntė farmacininką J. Sartorijų ir fiziką J. Mickevičių ištirti mineralinių vandenų. Šaltinėliais domėtasi XIX ir XX a. Gyva legenda tarp senųjų vietos gyventojų, šį šaltinį dar vadinančiu Balandėlės šaltiniu, kad kadaise šiuose kraštuose gyveno graži mergelė Balandė. Priešams užpuolus kraštą, žuvo visi jos brangiausi žmonės. Tai sužinojusi, mergelė ilgai ir graudžiai raudojo sūriomis ašaromis. Dievai, matydami tokį skausmą, pavertė ją balandėle, kad skrajojant tas skausmas sumažėtų. O toje vietoje, kur ji raudojo, ištryško sūrus šaltinėlis, kurį žmonės praminė Balandėlės šaltiniu.

Šaltinio vanduo bespalvis, skaidrus ir sūroko skonio, primenančio Birštono mineralinius vandenis, jo temperatūra siekia apie +7,5ºC. Vanduo vidutinio kietumo, pagal cheminę sudėtį – natrio, kalcio, magnio, hidrokarbonatinis - chloridinis.Tokia vandens mineralizacija yra unikali, galima dėl iš gelmių per tektoninius lūžius prasiskverbiančio sūraus vandens. Iš po žemių kas sekundę išsiveržia apie 0,1-1 l vandens. Šaltinio prieigose prie žemėjančio šlaito pastatyta lenta su išsamia informacija. Versmės vieta nėra labai vaizdinga, upelio aplinka išlikusi nepakeista. Šaltinis yra kylantis, išteka sufoziniame cirke, kurio forma artima apskritimui. Druskelės pavadinimas siejamas dėl šaltinio sūraus vandens.