Druskininkų šiaurės vakaruose pavasarinio potvynio ledai ir vandens srovės Nemune sunešė švarutėlio smėlio, maždaug pusės hektaro dydžio salą.

Pasakojama, kad prieš daugiau nei šimtą metų Druskininkų jaunimas vasaros vakarais saloje kurdavo laužus, šokdavo ir dainuodavo. Pusiaunaktį merginos eidavo į vieną krantą, o vaikinai – į kitą. Jie plukdydavo pasroviui vainikus su degančiomis žvakelėmis ir savininko vardu. Ties salos pabaiga merginų ir vaikinų paleisti vainikai susitikdavo, juos išgriebdavo valtyse sėdintys stebėtojai, kurie ir skelbdavo "laimingas poras".

Pasak legendų, Meilės sala, kiek primenanti valties formą, taip pavadinta, nes kadaise čia nuskendo įsimylėjėlių pora. Besiirstydama Nemunu mergelė išvydo savo seniai paleistą vainiką, kuris buvo įaugęs į smėlį ir pražydęs gyvomis gėlėmis. Tai bylojo apie jos mylimojo jausmų tikrumą. Nudžiugę įsimylėjėliai apsikabino, deja, valtis susvyravo ir apvirto.

Tarpukariu į salą net buvo nutiestas tiltas, plukdė garlaivis, buvo įrengti paplūdimiai – tikras poilsiautojų rojus. 1920 m. lenkams užėmus Vilniaus kraštą, taip pat ir Druskininkus, sala padalinta perpus - lietuviams ir lenkams, ties jos viduriu nutiesta spygliuotos vielos tvora.

Nuo 1961 m. pramogos saloje baigėsi, Meilės sala oficialiai Vyriausybės paskelbta botaniniu draustiniu.