"Pergalė" – tai Vilniui pritaikytas tipinis reprezentacinis kino teatras, kurį laiką buvęs didžiausias (600 vietų) ir svarbiausias mieste. Kino teatras pastatytas 1952 metais pagal Giovanni Ripa-Angioletto patobulintą tipinį projektą, su erdviu neoklasicistiniu interjeru, to meto miesto žmogui, gyvenusiam ypač ankštoje kasdienybėje (kai vidutinio gyvenamojo ploto žmogui oficialioji siekiamybė buvo 6,2 kv. m.), dažnai komunaliniuose butuose, "Pergalės" erdvės turėjo atrodyti labai įspūdingos. Gausiai dekoruota pastato išorė ir vidus – atvira salė, galerija ir uždara kino salė,- panaudotas dirbtinis marmuras, piliastrai, gipso lipdiniai, sietynai. Į renginius driekdavosi eilės, bilietus būdavo sunku įsigyti – tą liudija senosios kino teatro reklamos, kurias aptikome spaudoje.

Pastatas atsietas nuo kitų tradiciškai palei gatvę stovinčių namų,- tai liudija nerealizuota ankstyvojo sovietmečio Vilniaus pertvarkos planą, kuriame buvo numatyta vietoj dabartinės Pamėnkalnio gatvės nutiesti plačią Senamiestį kertančią magistralę. Atgavus nepriklausomybę, diskutuota ar reikia šį pastatą, svetimos epochos liudininką nugriauti. Antras šio pastato gyvavimo etapas visai kitoks. Atkūrus Nepriklausomybę, stalininė statyba buvo marginalizuota kaip nebeveikiančios sistemos kultūros vienetas. Tas pats nutiko ir "Kabliui" (buvę Geležinkeliečių rūmai), ir daugeliui kitų panašių statinių. "Pergalė" oficialiai ilgai stovėjo tuščia. O tiksliau, traukė socialiai marginalizuotas praktikas: čia vyko šokiai "kam per trisdešimt", pusiau nelegalus, bet visiems žinomas ilgalaikis piratinių muzikos įrašų turgelis. Permainų laikotarpiu pastatas perėjo į šešėlinę zoną. 2006 metais "Nesė Group" įgyvendino ambicingą planą ir antrasis "Nesė Pramogų bankas" atvėrė duris Vilniuje.

Pastatas iki šiol vadinamas vienu gražiausių stalinizmo epochos architektūros kūrinių Vilniuje.