Oficialiai Didžiosios Panemunės, dar vadinamu ir Gandrų dvaru, statiniai iškilo XIX amžiaus antrojoje pusėje. Pačiame Biržų rajono pakraštyje buvusio dvaro teritorija išties nepaprastai vaizdinga. Dvaras buvo pastatytas ant kalno, aplink prisodinta dabar jau šimtamečių ąžuolų, šalia nutiestas vieškelis. Buvusio dvaro savininko kumečių sūnus A.A.Duderis dar prisimena iki tol stovėjusius, o per Antrąjį pasaulinį karą sudegusius pilimi vadintus dvaro rūmus su bokšteliais, porą kumetynų, koplyčią, šunų kapines ir daugybę kitų ponams priklausiusių statinių. Dvarininkas Sesickas mirė nuo kraujo užkrėtimo dvarui klestint 1939-aisiais. Jo žmoną Šarlotą, vos palaidojusią vyrą, užklupo karas, ir ji su dviem vaikais - Tamara ir Anatolijumi - pasitraukė į Vakarus. Vis dar vykstant karui, kai Didžiąją Panemunę užėmė vokiečiai, jau senutė Šarlota grįžo į namus numirti. Dvarvietės teritorijoje esančiuose ponų kapeliuose ji ir palaidota. Sesickų vaikai, A.A.Duderio žiniomis, gimtinėje nepasirodė nei tada, nei vėliau, nepanoro jie atsiimti ir Gandrų dvaro. Per daugybę metų iš Gandrų dvaro mažai kas liko.