Saločiai (Sałaty) vėliausiai įsigyta Radvilų Biržų kunigaikštystės valda, teritoriškai atitrūkusi nuo vientiso Biržų kunigaikštystės masyvo. Anksčiausias paminėjimas – 1514 m. 1589 m. Elžbieta Komajevska Stanislavova Naruševičiova užstatė Saločius už 2000 kapų Vilniaus tijūnui Jonui Dominykui Pacui, o šis 1590 m. valdą už tą pačią sumą užstatė K. Radvilai. 1601 m. Jurgis Komorovskis, turėjęs pusę Saločių dvaro perleido jį K. Radvilai Perkūnui. XVII a. II p. B. Radvila greičiausiai ketino sujungti Saločius su visa Biržų kunigaikštyste. Tai rodytų jo žemių pirkimo aktai Lukianų, Smardonės laukuose. Saločių valdai priklausė du stambūs palivarkai: Biržų žemionio Jono Skrockio (prie Mūšos) ir Kiemėnai. Saločių dvaro centras (Pasvalio r. Saločių sen. Saločių mstl.) – sodyba su ūkiniais pastatais – buvo išsidėsčiusi nuo Mūšos upės slėnio į rytus, pagal Mūšos intako, Bėrės upelio, pietinį pakraštį. Tai buvo iš Livonijos XVIII a. atsikėlusių Medemų valdos. Pradžioje jiems priklausė ir miestelis su bažnyčia, žydų maldos namais, elgetynu. 1863 m. dvarą valdė baronas Eugenijus fon Harenas. 1925 m. dvaras išparceliuotas. Iš dvaro statinių iki šių laikų išlikęs tik dvaro rūsys, kuriame įrengta medžiotojų būrelio užeiga. Parkas (3 ha) esantis Saločių miestelyje, paliktas Saločių savivaldybei. Iš senųjų parko statinių išlikęs pylimas, ant kurio įrengtos XVIII–XIX a. dvarininkų Medemų šeimos kapinaitės, rūmų pamatų liekanos. Landšaftinio plano parke yra 10 rūšių vietinių medžių. Seniausios ir įspūdingiausios 30 m aukščio mažalapės liepos, 32 m vinkšna. Jos kamienas yra 1,45 m drūtumo. Vargu ar Lietuvoje yra daugiau tokių vinkšnų. Parke auga 7 rūšių introducentai. Iš jų medžiai – tik kvapiosios ir pilkosios tuopos.