XIX a. pab. carinė Rusija, kuri tuo metu buvo užgrobusi dabartinės Lietuvos teritoriją, ėmėsi stiprinti vakarines savo sienas. Alytus buvo paskelbtas III klasės tvirtove, esančia Nemuno upės pusiaukelėje tarp Kauno ir Gardino – I klasės tvirtovių. Mieste rekonstruoti ar naujai nutiesti plentai, užtikrinę greitą ir gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais. Geležinkeliu Alytus sujungtas su Suvalkais ir Vilniumi. Be to, vyko kareivinių statybos (artilerijos, pontono ir Saratovo), kuriose vėliau įsikūrė 4 tūkst. karių. Kareivinės Alytuje pastatytos pagal sudarytą keturių fortų tvirtovės planą.

Pirmasis fortas pradėtas statyti 1887 m., kurį anuomet sudarė dvi dalys (antroji dalis neišlikusi). Jis geriausiai išlikęs iki mūsų dienų, kiti fortai sunaikinti arba menkai išlikę.

Fortą sudaro trikampio plano užapvalintais kampais pylimas (aukštis 3-4 m), smaigaliu orientuotas į šiaurę. Pietų pusėje – trikampis įgilinimas. Pylimą supa negili fosa (gynybinis griovys, įgilinta kliūtis, įrengta prieš gynybos liniją). Tai vieninteliai III klasės carinės gynybinės tvirtovės likučiai Lietuvoje (viso buvo pastatytos tik dvi carinės tvirtovės: I klasės Kauno ir III klasės Alytaus).

Tarpukario Lietuvoje vykdant žemės reformą buvo išmatuoti ir tuometiniai Alytaus fortai (1924 m.). Archyviniai dokumentai byloja, kad I fortas (abiejų dalių kompleksas) užėmė 16,7938 ha teritoriją, joje 13 ha buvo ganyklos, o visa kita – ariama žemė.